Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kalafiorų anatomija


Įsivaizduokite, kad jums per stogą į kambarius ima lašėti vanduo, kas dieną įkyriai varvėti per lubas ir kambarių sienas, per jūsų nervų ląsteles, tekėti į kantrybės kibirus. Ilgainiui nuo drėgmės atšoka vidaus sienų apdaila, nuo lubų ima byrėti tinkas, kartu su jumis apsigyvena pelėsinės kultūros.

Ir štai vieną dieną persipildo jūsų kantrybės kibirai, kuriuos jūs metų metus kantriai ir reguliariai išpildavote į vonią. Lietaus vanduo užlieja jūsų kilimus, prasiskverbia pro linoleumo plyšius ir ima sunktis į grindinį. Tuomet jus prarauna ir jūs imatės veikti: organizuojate užpiltų kambarių bendraminčių akcijas prieš bet kokius stogus ir bet kokius lietaus vandenis, su grupele likimo seserų ir brolių kreipiatės į Aplinkos ministeriją prašydami sustabdyti šitą netvarką, agituojate tautą sukilti prieš lietų, užversti Hidrometeorologijos tarnybą skundais dėl netinkamo oro, keliaujate gyventi į palapines ir skelbiate bado akcijas, inicijuojate kaliošų ir lietsargių nepirkimo iniciatyvas, grasinate kreiptis į Strasbūrą dėl jūsų teisės į lietaus nebuvimą nepaisymo, balsuojate už partiją, kuri jums žada kadenciją be lietaus ir vykdote kitas nežinau, ką daryt, bet kažką daryt reikia* akcijas.

Jūs taip nesielgtumėte, pagalvojot? Vadinasi tekstas nėra apie jus. Tai apie tuos agoniją tarp kalafiorų prekybos centruose patiriančiuosius, kurie nemato net savo nosies, kuriems sumažinus kalafiorų kainas vėl imtų šviesti saulytė galvose ir tos saulytės vedini jie vėl priimtų iki skausmo kvailus (arba kvailai skausmingus) sprendimus balsavimo kabinose. Vėliau tų balsavimų pasekmės kalafiorų agonijoje skęstantiesiems ima siūlyti elektorato proto negalią atspindinčius sprendimus, pavyzdžiui, sumažinti kalafiorams taikytiną PVM (iš tiesų, toks sprendimas ilgainiui taptų naudingu tik kalafiorų pardavėjams**, tačiau tiek to, nesigilinkite, vargo bitelės jūs, tie, kurie dalyvaus proto brolių inicijuojamoje tualetinio popieriaus nepirkimo ir į prekybos centrus nėjimo akcijoje***, už tai jūsų išrinktieji jus nuoširdžiai pasveikins) arba imti reguliuoti kalafiorų kainas įstatymo lygiu (ir čia ne bajeris). Kiti gali pradėti dalinti kalafiorus nemokamai (Žemės ūkio ministerijos kiemas – tinkamiausia tokio labdaros būrelio veiklos vieta; tokiam būreliui pasiūlyčiau paįvairinti saviveiklą šokių rateliais aplink kalafiorų laužus ir lietuvių liaudies dainomis apie daržoves ir kitus žmones).

Daržovės, kurių galvose neveikia priežasties–pasekmės ryšių sąsajos, negali suprasti, kad per stogą varva todėl, kad daugiau kaip dvidešimt metų jo tinkamai neprižiūrėjo ir neremontavo. Todėl nereikia kovoti su lietumi, reikia surasti ir išspręsti vandens varvėjimo priežastį – sutaisyti stogą. 

Tikriausiai reikės ilgai taupyti remontui ir ilgai remontuoti, bet tai bene racionaliausias problemos sprendimo būdas.

Į prekybos centrus per šitą kvailą akciją neis ir tie, kuriems buvo visai neįdomus, pavyzdžiui, Žalgirio stadiono likimas, kurie niekada nesusimąstė skelbti boikoto avulio daugiabučiams, kurie neprotestavo prieš prekybos centrų statybas miestų centruose, kurie nesugeba vienu proto aktu aprėpti situacijos. Neis ir tie, kurie, sumažinus kalafiorų kainas, vėl bus laimingesni ir tylesni. Jie, tikriausiai, neturės duonos ir žaidimų tiek, kiek geidžia, tačiau tiek, kiek gauna, jiems pakaks, kad toliau tylėtų ir vėl vakarais įniktų į savo skurdžią buitį ir sielą. Toks situacijos sprendimas prilygsta kibiro pastatymui po skyle lubose. Tik šį kartą ne kantrybės, o įprasto kibiro, kuris buvo pirktas už didesnę kainą, nes statistikos departamentas meluoja. O gal jūs tiesiog per daug ėdat, geriat ir per mažai galvojat?****

* Jeigu jūs manote, kad tokios akcijos yra savaiminis gėris dėl pilietinio bendrumo jausmo ir geriau yra kažką daryti, negu nedaryti nieko, tada galiu patarti stoti į klonio gatvių būrelius, asociaciją Neskiepyk vaiko ir visokias kitas gudobelių tinktūrų arba nežinaukądaraubetdarau draugijas. Jums taip pat turėtų patikti vienkartiniai šokimekartunuostogo sambūriai, nes jie taip pat skatina bendruomeniškumo jausmą.
** Kodėl PVM mažinimas, o ne, pavyzdžiui, NPD didinimas? Kodėl kalafiorams, mėsai ar dar kokiems saldainiams, o ne kitai prekių grupei ir kas tą grupę parenka? Kas užtikrins, kad sumažintas PVM nenuguls prekybininkų sąskaitose? Dar pasakykite man, kad tikite L. Graužinienės paskaitėle apie verslo etiką, bl@t.
*** Mielai pasinaudočiau proga apsipirkti be eilių, tačiau jau seniai naudojuosi elektronine Barbora. Kiti galės bėgt į maximas iš karto po boikoto ir užsipirkt su kaupu, ko pritrūko, nes akcija TOKIOS NUOLAIDOS tuo pasirūpins.
**** Jeigu daugiau galvoti jums nesigauna, tai gal bent padirbėkit su savo humoro jausmu? Nuo to gyventi jums nebus geriau, tačiau garantuoju – linksmiau bus.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?