Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2016 m. liepos 16 d.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, ką galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės, aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko objektyvaus nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

2016 m. gegužės 31 d.

Poilsiaviečių savininkų drebėjimo metas. Let Me Entertain You

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet – gegužės antroje pusėje iš pienėmis pražydusių patvorių ir sužaliavusių pakrūmių išlenda už uodus įkyresnieji. Jie ima lesti jums smegenis ir lįst į akis su vienu ir tuo pačiu klausimu: tai ar jau atidarei maudymosi sezoną?

Kaip visada, šis klausimas užduodamas vienu iš dviejų būdų: klausiantysis klausia su akivaizdžia pranašumo gaidele (supraskit, kad jis šiemet jau spėjo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje ir piktdžiugiškai viliasi, kad jūs to dar nepatyrėte) arba klausimas užduodamas taip, tarsi įlindimas į kokį nors ežerą, upę ar balą yra prioritetinė dienos aktualija, svarbesnė už orus, klimato kaitą, daržovių kainas, žaliavalgystę arba MG Baltic santykiavimus su politikais.

2016 m. gegužės 23 d.

Praradimo baimė, menas parduoti ir nemokamas patarimas politinėms partijoms



Įsivaizduokite, kad iš manęs gaunate dovanų – vieną šimtą eurų. Neblogai būtų, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad vieną šimtą eurų jūs pametate. Ne, ne mano padovanotus eurus (aš nusprendžiau jums nieko nedovanoti), o savo uždirbtus. Pasak psichologų, dėl pamestų eurų jūs liūdėtumėte dvigubai labiau negu džiaugtumėtės dėl padovanotųjų. Kitaip tariant, praradimas žmones paveikia dvigubai stipriau nei laimėjimas[1] ir į neigiamus dalykus mes reaguojame stipriau nei į teigiamus[2].

2016 m. gegužės 10 d.

Kalafiorų anatomija

Įsivaizduokite, kad jums per stogą į kambarius ima lašėti vanduo, kas dieną įkyriai varvėti per lubas ir kambarių sienas, per jūsų nervų ląsteles, tekėti į kantrybės kibirus. Ilgainiui nuo drėgmės atšoka vidaus apdaila, ima byrėti tinkas, kartu su jumis apsigyvena pelėsinės kultūros.

Ir štai vieną dieną persipildo jūsų kantrybės kibirai, kuriuos jūs metų metus kantriai išpildavote į vonią. Lietaus vanduo užlieja jūsų kilimus, prasiskverbia pro linoleumo plyšius ir ima sunktis į grindinį. Tuomet jus prarauna ir jūs imatės veikti: organizuojate užpiltų kambarių bendraminčių akcijas prieš bet kokius stogus ir bet kokius lietaus vandenis, su grupele likimo seserų ir brolių kreipiatės į Aplinkos ministeriją su prašymu sustabdyti šitą netvarką, agituojate tautą sukilti prieš lietų, užversti Hidrometeorologijos tarnybą skundais dėl netinkamo oro, keliaujate gyventi į palapines ir skelbiate bado akcijas, inicijuojate kaliošų ir lietsargių nepirkimo iniciatyvas, grasinate kreiptis į Strasbūrą dėl jūsų teisės į lietaus nebuvimą nepaisymo, balsuojate už partiją, kuri jums žada kadenciją be lietaus ir vykdote kitas nežinau, ką daryt, bet kažką daryt reikia* akcijas.

2016 m. balandžio 26 d.

Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau

„Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.“
G&G Sindikatas


Mano pusiau sąmoninga pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip dauguma turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis, tikriausiai, paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar: Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (tai Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

2016 m. balandžio 17 d.

Minimumas, pantalonai ir kitos darbo liaudies šmėklos


Nuo tų, kurie užduoda klausimą Žinai, ką?, reikia bėgti toliau, negu nuo tų, kurie klausinėja Tai, kur dabar čia vaikštinėji?. Pastarieji tiesiog nežino, ką kalba, neturi, ką pasakyti ir yra neįdomūs pašnekovai savaime, nes jų smegenų dantračių apsukos yra lėtesnės už malimo liežuviu greitį. O štai pirmieji su savo Žinai, ką? yra įtikėję kažkokiomis kankorėžinėmis kosmoso liaukomis ir nutaisę nemaloniai iškrypėlišką šypseną viliasi, kad jūs turite antgamtiškų galių, sugebate girdėti skurdžiai spygaujančius balsus jų galvose ir iš anksto žinote, ką tos proto trupmenos nori jums pasakyti.

Dažnai išgirstu su logika nieko bendro neturinčius klausimus, pastebėjimus, tiksliau – nusišnekėjimus: ką tu?, ne, nu tai jo, kas tiesa, tas ne melas, yra kaip yra, ką yra? Atsidarau virtualų kalendorių ir ten dienos patarlė byloja šitaip va ir va kaip: Gyvenimas be vyro – kartesnis už pipirą. Kas čia? Senolių išmintis? Kažkokie išmintingumo lobynai, būtovės paslėpsniai? Senobinė patirtis? Ačiū, susikiškite tokias snargliapatarles ten, kur dvi sesutės per kalnelį nesueina ir gerai išsipūskite nosį.

2015 m. gruodžio 6 d.

Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

2015 m. gruodžio 1 d.

Apie terorizmą ir sliekus

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.

2015 m. spalio 8 d.

Komplimentai, velnio tuzinas ir problemos, kurios yra per brangios

Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.

2015 m. spalio 2 d.

Kas yra geras tekstas? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus.


Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

2015 m. rugsėjo 14 d.

Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal


Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

2015 m. liepos 18 d.

Skulptūros Žalio tilto sugriuvo jau seniai, tačiau baibokai jumyse vis dar gyvena


Ši tema yra tokia persunkta, įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia „Old Spice“ reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriunenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.

2015 m. liepos 17 d.

Penktadienio magija

Iš karto, in order to avoid any misunderstanding, pasakau visiems skeptikams, kad nemėgintų man čia ironiškai murkti, kaip kokie Češyro katinai, apie visokius šarlatanizmus, marazmus, nukvakimus, acto garinimus. Galite eiti žvejoti ir šašlykų kepti. Ir taip, mano namuose gyvena katės, taip, namuose nesunkiai pastebėtumėte katinų simbolikos, taip, ant stalo guli ir Okultizmo enciklopedija, taip, turiu net keturias Taro kortų kalades. So what?

2015 m. liepos 14 d.

Kelionių fragmentai

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“
„Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“
„Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“
„Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“
„Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“
„Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“
„Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“
„Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“


Tai tik kelios smegenų mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius, kuriuos galite rasti Novaturo tinklalapyje. Citatos yra as it is, t. y. kalba netaisyta. Juodos avys nesuprato, koks maumas mano klaviatūra naudojasi ir mėgino viską taisyt, tačiau vėliau gailiai sumekenusios nustojo. Pateiktos ištraukos nebūtinai yra susijusios su mano tekstu. Save atpažinusiems: lai Dievas būna jums teisėjas, šis tekstas, kaip ir šis tinklaraštis, nėra skirtas jums.

* * *
 
Fisterra, Spain

Sužaloto proto bėdžių tuntai grūdasi prie check–in'o, kiauksėdami aiškina oro uostų darbuotojams, kad jų sunkiagabaritinės tašės turi būti laikomos rankiniu bagažu, vėliau pasipiktinę krauna iš savo mantos blokus sausainių gaidelis, glėbius sauskelnių, visokius dešragalius ir susisukę nuo pasaulio neteisibės palieka savo turtą į alikantes juos išlydėti atvykusiems artimiesiems. (Iš tiesų, artimieji neišlydi, jie tik atveža pleeežintis susiruošusius baibokus, kurie verčiau savo tetą paryčiais iš lovos išvers, bet už taksi paslaugas nemokės net kankinami.)

Lietuvos blogosfera 2015




Lietuvoje vis dar formuojasi savita tinklaraštininkų bendruomenė. Vieni jos nariai – trumpalaikiai, kiti – senesni už internetus. Vieni yra dar ne tinklaraštininkai, kiti – jau ne tinklaraštininkai. Dar kiti tinklaraštininkais niekada nebus. Vienus skaityti arba paskaityti yra įdomu irba verta, kiti geriau jau nerašytų nieko, tačiau rašo. Ir tai yra gerai. Mes visi turime saviraiškos laisvę.

Smagus sujudimas lietuviškų blog'ų erdvėje vyko praėjusią savaitę, viską valdančiam Žiurkėnui paskelbus savireklamos savaitę (mano rinktines nuorodas galite rasti čia).

Negaliu nepasidalinti Poko.lt komandos atliktu įspūdingu darbu, kuris yra ne tik vizualiai nuostabus, tačiau ir pilnas turinio, kurį galite atsirinkti pasinaudoję savo proto laisve. Paanalizavus tuos rutuliukus, galima ir išvadų visokių prieiti. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad Račas yra tik mažas rutuliukas, kurį taip pat galima tampyti.

2015 m. liepos 7 d.

Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną

– Kiek tu turi draugų?
– Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.

Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

Mes nepainiojame virtualybės su tikrove, pasakysite. Ir pasakykite. Twitteryje arba Facebook’e, pavyzdžiui. Tada visi žinos. Daugumai tai bus visiškai neįdomu, kaip ir neįdomios jūsų ledais išsiterliojusių pyplių nuotraukos*, neįdomūs jūsų atostogų fotoreportažai iš Šventosios pliažo** arba kitos more awesome vietos, net jei ta vieta yra Maču Pikču. Like paspausti nesudėtinga, tai paspaudžiam, parodom kvazidėmesį, gal bus šiek tiek mažiau nepatogu, kad nepaskambinom, nors žadėjom (dar galim Facebook private message brūkštelti – soriukas, labai užsiėmus, tai nepaskambinau, bet vis tiek tikiu, kad greit susimatysim, ikiukas <3). Perskaitom žinutę, mintyse pasiunčiam jos autorių kur nors į debesis ir atrašom: Labukas. Tai nieko tokio, žinoma, kad susimatysim ;) Gražios dienelės! Kontaktas palaikomas. Kas paneigs, kad seniai bendravome?

2015 m. balandžio 16 d.

Apie reklamos dramblius, uodus ir muses

Jeigu koks nors žmogus jus įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro, tai daro labai gerai ir tai yra aukščiausios klasės (nes tobulų nebūna) reklama. Tokia reklama, lyg kraują po organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.

2015 m. balandžio 10 d.

Prišikta teisėtai

„Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.“
Aristotelis

Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti* vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

2015 m. balandžio 2 d.

Vieniems – mažasis penktadienis. Kitiems – Didysis ketvirtadienis. O man šiandien yra Didžioji Šiandiena


Ne kartą girdėti teko, kaip žmonės ketvirtadienius mažaisiais penktadieniais vadina. Čia taip todėl, kad jau beveik penktadienis, jau beveik savaitgalis. Skamba kaip beveik nėščia. Tai yra gyvenimas rytojumi, tarsi ši diena nevyktų ir geriau, kad jos iš viso nebūtų, nes dabar beveik gegužė, nes jau balandžio antroji, tai jau beveik vasara ir jau tuoj rudenės. Girdite, kaip gelsta lapai ateities rudenyje? Blogai, jeigu girdite.

2015 m. kovo 26 d.

Barbora ir Fresh Market – kasdienės duonos pristatymas į namus

Šiais laikais, kai net Dievas gali būti elektroninis, bulves, duoną, pieną ir visokius kitokius sunkiasvorius kasdieninio suvalgymo maistus iš parduotuvių tebetempia tik tam tikrų kategorijų žmonės. Pirmiausiai, tai ta didžioji dalis nuskriaustųjų, kurie negyvena Vilniuje ar jo rajone, t. y. tie, kurie gyvena ten, kur Barbora ir Fresh Market nevažiuoja. (Žinoma, kad tokie užribio gyventojai sugalvoja visą duobę priežasčių, kodėl maisto pristatymo paslaugos į namus jiems nereikia. Jie sako, kad, jeigu tokia paslauga būtų, jie vis tiek ja nesinaudotų, nes jiems ir taip gerai. Iš tiesų, jie pavydi milijonais pilkų atspalvių, tačiau tai yra jų problema ir galvos bėda.)

2015 m. kovo 13 d.

Apie karikatūras, voodoo ir Jėzų su džinsais. Rimtas požiūris į skirtingas pasaulėžiūras


Nors metai dar net neįpusėjo, manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė „Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“ laimės metų frazės titulą, kaip p. Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors bent panašaus į „Už Lietuvą, vyrai!“ (frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje, nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko).

2015 m. vasario 11 d.

Paštas – priverstinė teleportacija į gazirofkės laikus

Jeigu savo skyriuose jie pasistatytų gazirofkių aparatus, jeigu pradėtų klientus vaišinti pilstomomis pomidorų sultimis (kur visi tuo pačiu numirkytu ir sulankstytu aliuminiu šaukšteliu įsideda druskos pagal skonį), jeigu pradėtų groti iki šiol Maskvos metro skambantys maršai, tai nebūtų blogiau. Ne todėl, kad blogiau būti jau nebegali. Todėl, kad jie nežino, kaip padaryti dar blogiau, nes jeigu žinotų, tai, tikriausiai, padarytų.

2015 m. sausio 23 d.

Kraustymasis. Tarp jokių sienų netelpantys namai

Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų reikia, yra nekuklus vaizdelis kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.

Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdų (soriukas, VLKK, bliūdas yra bliūdas, ne koks dubuo) perteklių, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

2015 m. sausio 11 d.

Sausio tryliktoji – didelė diena. Nustokime verkšlenti

Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.
Naktis vėl tiesia plunksną
nudailink ir rašyk.
Skausmu išliek, išraižyk,
paguodos neprašyk.

Per skausmą, kančią, gėlą
savas eiles rašau.
Imu žodžius iš sielos
ir kraujyje mirkau.

Nereikia, kad suprastų
sava kančia saldi,
ir lyg nuo vyno prasto
staiga tu apsvaigsti.

Aš nerimuoju žodžių
ir nerašau eilių,
iš dvasios lapą skrodžia
tik viesulai minčių.

Tie potvyniai – atoslūgiai...
Ryte vėl nurimsti.
Vėl laukiu, kančią glostau.
Vėl viesulai kiti.

Nereikia, kad suprastų.
Aš nieko neprašau.
Ir mano plunksnos mostų
nedailinkit, prašau.

2014 m. gruodžio 31 d.

Senasis Naujųjų scenarijus




Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Privalomai. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Netgi visai nesvarbu, kad tai yra bevertė šūdų krūva. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti ta pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

2014 m. gruodžio 15 d.

Kiek tikrovės yra restauruotoje praeityje?


„Aš tai padariau, sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.“ 
Frydrichas Nyčė

Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Publikuota lrytas.lt portale


Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Vengiu neatleistinų savybių turinčių žmonių. Jie mane erzina labiau negu Žaliojo tilto baibokai, labiau už nedovanotinai per dažną pastarųjų minėjimą (todėl čia jų ir neminiu). Ignoruoju, bėgu, slepiuosi, kai tik galiu, nes tam tikrų savybių negalima pakeisti, jas reikia išnaikinti, išpurkšti koncentruota sieros rūgštimi ir užbetonuoti.

Savybių, kurių normalūs žmonės neturi, sąrašą teikiu atsitiktine tvarka, jos nėra išvardintos pagal blogumo laipsnį, išskyrus dvi paskutiniąsias – jos pačios blogiausios.