Margos paraštės

Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti , tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų, rodos, reikia, tampa nekukliu vaizdu kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų. Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą , bliūdus , visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.

Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti visada tokia pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Saujelei nelaimingųjų, kaip visada, jos nutrauks vieną kitą pirštą. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

Aš tai padariau, – sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. Frydrichas Nyčė Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai? Bėgant laikui, prisiminimai susipina su nuomone (nepamirškime ir gynybos mechanizmų vaidmens). Kai turime atkurti įvykį, kuriame nedalyvavome, faktus praskiedžia spėlionės. Mes surišame faktus į savo istoriją, kuri, kad ir kokia įtikinama mums atrodytų, nebūtinai yra tikrovės atspindys ir, jeigu manome, kad paaiškinimas yra vienintelis, tai reiškia tik tiek, kad mūsų vaizduotė yra ribota. Kriminalistikoje toks istorijų kūrimas vadinamas versijų kėlimu, teisėjai tai vadina įvykio aplinkybėmis, mūsų istorija draugui – pri...

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

– Klausau. – Laaaaabas, gražuole! Spėk, kas skambina? – išgirstu nemaloniai dirbtinį moterišką balsą. – Kaip išsilaikius?! Nepažįsti?! – toliau žvygauja ragelyje, lyg kalvio paplonintu liežuviu. – Mano spėlionės gali atimti daug brangaus laiko, juk laikas kiekvienam brangus, tiesa? Klausau jūsų, – ištariu be susižavėjimo ir pagalvoju, kad tokios pokalbių pradžios niekada nežada nieko gero. – Čia aš, Jurga! Rimtuolė tu, kaip visada! Šimtas metų! – toliau spygauja kažkuriame gyvenime girdėtas balsas. Tyliu. Pasijuntu nesmagiai. Mintyse prabėga pažįstamos Jurgos, Jurgitos, bet šitas balsas nepriklauso nei vienai iš jų.

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Aš tyliai paliksiu viską. Išėjusi nebegrįžti. Per sniegą pėdos nubėga, Už lango paliko vaikystė.

Iš sutemų pardunda juodas rūkas Ir smilksta greitai rankoj cigaretė. Skaičiuoju valandas, kurios vis sukas, O paryčiais įsibėgėja kaip ruletėj...

But if thought corrupts language, language can also corrupt thought. George Orwell Man labai patinka ši George Orwell frazė, tiksliau tai, kaip ši mintis yra aprengta – neperkrauta, skoninga eilute. Minties daugiasluoksniškumas ir svoris nepriklauso nuo žodžių kiekio, o tik nuo tinkamo jų parinkimo. Jeigu norite puikiai kalbėti užsienio kalba, jums neužteks mokytis ir suprasti. Kalbą reikia jausti. Ragauti ir vertinti kaip gerą konjaką. Kiekviena kalba – tai vis kitas kultūrinis kontekstas, turintis tik jam būdingų istorinių poskonių, tik jam būdingų temperamento natų ir savitą charakterį. Galite gilinti ir brandinti kitos kalbos žinias, tačiau niekada neskambėsite kaip šimtaprocentinis native speaker .

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kas rytą teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Jeigu paimsi tu, Kai tyliai naktyje linguoja smilgos, Žemės saują,

Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.

Vaikystėje nebuvau košmaru tėvams, tačiau tais retais atvejais, kai reikėdavo, tėtis imdavosi netradicinių auklėjimo priemonių. Kartą turėjau visą sąsiuvinį dailyraščiu prirašyti: „Pirma galvoti, o paskui daryti“ (dailyraščiu reiškia, kad jei bent raidelė sąsiuvinyje parašyta nedailiai, turi viską rašyti iš naujo). Tada man ši frazė labai nepatiko. Dabar man nepatinka tie, kurie šia taisykle nesivadovauja.

Kartą Prahoje užėjau į suvenyrų parduotuvę pačiame miesto centre. Iš lauko atrodė kaip high-class souvenir shop . Nusistebėjus, kodėl lentynos nukrautos lėlėmis–kaimietėmis (J. Pričinauskas. Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas. Vilnius, 1996, p. 233; teikiama: lėlė kaimietė, matrioška), man buvo paaiškinta: „todėl, kad labai perka“.

Laikas kelyje mums buvo per brangus, kad skubėtume. Ėjome godžiai uosdami kvapus, įsiklausydami į kiekvieną garsą, ragaudami kiekvieną skonį ir sveikindami kiekvieną sutiktą žmogų. Kiekvienas žingsnis buvo įsimintinas ir brangus. ¡Buen Camino, Peregrino! Tai ne šiaip tūkstantmečius kartota frazė. Einantis keliu pajunta ir supranta, kiek daug šie trys žodžiai reiškia. Tai kelio istorija. Tai tavo istorija. Tai mūsų istorija. Tai žmogiškumo burtažodis.

Žodis prievolė turi koktų baudžiavinį atspalvį. Šis žodis buvo vartojamas tada, kai žmogus buvo laikomas objektu, ne subjektu. Todėl buvo plačiai paplitęs ir sovietmečiu. Deja, yra ir dabar (šio žodžio nekenčiu kvadratu, nes esu priversta jį nuolat kartoti ir vartoti, kai kasdieniuose darbuose vadovaujuosi ir cituoju šio žodžio irštvą – Civilinį kodeksą).

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.

Užsistovėjęs vanduo prarūgsta. Tu turi eiti, žmogau, nes nežinai, koks stiprus tu esi ir kiek daug tu gali. Be galo daug.

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Prisiminiau, pavasariui įsibėgėjus, ankstyvo rudens ramybę Latvijos pajūryje. Kukliai apvalaus jubiliejaus dienai išaušus, buvau ten, kur laikas sustoja tarp vasaros ir rudens.

Viena nakvynė Čekijoje (malonaus veido, čekiškai santūrus ir ne itin kalbus vyriškis rytais visuomet vaišina aplink mažytį viešbutuką žolę beknabinėjančių vištų kiaušinių omletu; ryškios saulės spalvos omletas, šalia taupiai atpjauti lygiai trys agurkų ir lygiai trys pomidorų griežinėliai – tai visas jau septynerius metus nesikeičiantis pusryčių meniu. Gerai iškeptas, puikios spalvos ir skonio pusryčių karalius atperka šykštų garnyrą, patikėkite) ir kitos dienos vakarą jau šypsausi Alpėms. Benvenuti in Italia!

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.