Margos paraštės

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kas rytą teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Jeigu paimsi tu, Kai tyliai naktyje linguoja smilgos, Žemės saują,

Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.

Vaikystėje nebuvau košmaru tėvams, tačiau tais retais atvejais, kai reikėdavo, tėtis imdavosi netradicinių auklėjimo priemonių. Kartą turėjau visą sąsiuvinį dailyraščiu prirašyti: „Pirma galvoti, o paskui daryti“ (dailyraščiu reiškia, kad jei bent raidelė sąsiuvinyje parašyta nedailiai, turi viską rašyti iš naujo). Tada man ši frazė labai nepatiko. Dabar man nepatinka tie, kurie šia taisykle nesivadovauja.

Kartą Prahoje užėjau į suvenyrų parduotuvę pačiame miesto centre. Iš lauko atrodė kaip high-class souvenir shop . Nusistebėjus, kodėl lentynos nukrautos lėlėmis–kaimietėmis (J. Pričinauskas. Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas. Vilnius, 1996, p. 233; teikiama: lėlė kaimietė, matrioška), man buvo paaiškinta: „todėl, kad labai perka“.

Laikas kelyje mums buvo per brangus, kad skubėtume. Ėjome godžiai uosdami kvapus, įsiklausydami į kiekvieną garsą, ragaudami kiekvieną skonį ir sveikindami kiekvieną sutiktą žmogų. Kiekvienas žingsnis buvo įsimintinas ir brangus. ¡Buen Camino, Peregrino! Tai ne šiaip tūkstantmečius kartota frazė. Einantis keliu pajunta ir supranta, kiek daug šie trys žodžiai reiškia. Tai kelio istorija. Tai tavo istorija. Tai mūsų istorija. Tai žmogiškumo burtažodis.

Žodis prievolė turi koktų baudžiavinį atspalvį. Šis žodis buvo vartojamas tada, kai žmogus buvo laikomas objektu, ne subjektu. Todėl buvo plačiai paplitęs ir sovietmečiu. Deja, yra ir dabar (šio žodžio nekenčiu kvadratu, nes esu priversta jį nuolat kartoti ir vartoti, kai kasdieniuose darbuose vadovaujuosi ir cituoju šio žodžio irštvą – Civilinį kodeksą).

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.

Užsistovėjęs vanduo prarūgsta. Tu turi eiti, žmogau, nes nežinai, koks stiprus tu esi ir kiek daug tu gali. Be galo daug.

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Prisiminiau, pavasariui įsibėgėjus, ankstyvo rudens ramybę Latvijos pajūryje. Kukliai apvalaus jubiliejaus dienai išaušus, buvau ten, kur laikas sustoja tarp vasaros ir rudens.

Viena nakvynė Čekijoje (malonaus veido, čekiškai santūrus ir ne itin kalbus vyriškis rytais visuomet vaišina aplink mažytį viešbutuką žolę beknabinėjančių vištų kiaušinių omletu; ryškios saulės spalvos omletas, šalia taupiai atpjauti lygiai trys agurkų ir lygiai trys pomidorų griežinėliai – tai visas jau septynerius metus nesikeičiantis pusryčių meniu. Gerai iškeptas, puikios spalvos ir skonio pusryčių karalius atperka šykštų garnyrą, patikėkite) ir kitos dienos vakarą jau šypsausi Alpėms. Benvenuti in Italia!

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.