Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Komplimentai, velnio tuzinas ir problemos, kurios yra per brangios

Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.

Mano draugas, su kuriuo kartu gyvenimą keliaujame jau trylika metų (ta proga, kuri oficialiai bus pradėta minėti rytoj ir jos minėjimas tęsis vieną naktį ir dvi dienas, būtinai vyksime į Velnių muziejų Kaune), nėra Apvaizdos apdovanotas nei saldžiu liežuviu, nei romantiškų meilės romanų herojams būdinga savybe parklupdyti moters sielą ir kūną vienu žodžiu ar gestu, todėl, visiškai tenkindamasi kitomis jam būdingomis savybėmis, įskaitant ir tai, kad šalia manęs visada yra lygiavertis man pašnekovas (su kitokiu negalėčiau gyventi), apetitą komplimentams, kai toks kartais užvaldo, malšinu aplinkiniuose, kurie, mano didžiam malonumui, niekada jų nešykšti.

Trys komplimentai įsiminė labiausiai.

Pirmasis, kurį paminėsiu, nebus jums atskleistas. Tai, ką p. Algimantas Čekuolis man pakuždėjo į ausį, telieka mudviejų paslaptimi, kuri visą dieną lyg ant sparnų nešiojo. Nešioja ir dabar, ne tik tą dieną. Nešioja visada, kai tik prisimenu, ir šio komplimento, kurio neatskleidimas nuvylė jūsų smalsumą, pamiršti nesigauna ir nesinori.

Antrąjį komplimentą, palygindama mane su Amy Winehouse, naktiniame klube ištarė sena bičiulė iš tų laikų, kuriuos jau sunkiai bepamenu, tačiau komplimentas atmintyje gyvena iki šiol. Matyt todėl, kad buvo ištartas ypatingai ir nekasdieniškai makabriškų aplinkybių apsuptyje.

Trečiojo komplimento, palikusio didžiausią susižavėjimą ir tuo pačiu įpareigojusio mane visam likusiam gyvenimui, mano ausys taip ir neišgirdo. Jis buvo man persakytas:

– Laaaabas! – kitame ragelio gale sučiulbėjo draugė.
– Sveika gyva! – su džiaugsmu girdėjau ją.
– Nepatikėsi, aš gi buvau susitikusi su Mariumi ir jis, pasirodo, pažįsta tave nuo neatmenamų laikų! – koks tikėtas sutapimas šioje mažai apgyvendintoje tėvynėje, pamaniau.
– Marius sakė, kad seniai tave matė ir teiravosi, ką tu veiki, mieloji. Kai aš pasakiau, kad tu teisininkė, jis tik išpūtė akis ir su nuostaba nusikvatojo: – Kokia ji teisininkė, ji juk menininkė!

Teisininkas privalo būti menininku, nes teisė – gėrio ir teisingumo menas. Skamba naiviai, žinau. Niekas tuo nebetiki. Beveik niekas. Už nuobodžiai normatyviai surašytų teisės normų, kurių mirtingiesiems skirto turinio mirtingieji nesupranta, slypi žmonių likimai, tačiau mes dažniausiai rūpinamės skaičiukais sąskaitose. Kam bovytis su nuo pensijos iki pensijos gyvenančia senute, verkšlenančia tau apie kažkokius paveldėjimo reikalus, kurie tau neįdomūs, nes senutei jos problemos yra per brangios.

– Apgailestauju, mes nedirbame su fiziniais asmenimis, gerbiama pone, – kaip žirnius išberia išmokyta kontoros administratorė.

Kas bus toks durnas ir tampysis su tom nuolat aimanuojančiom senėm, kai yra galimybė paatstovauti dosnų juridinį asmenį, prirašyti jam visokių reikianereikia memorandumų, atmintinių, išvadų, teisinių auditų (pastaroji sąvoka skamba rimčiausiai, tai čia bus brangiau už šiaipkokiąpaprastąišvadą).

Džiaugiasi širdis, kad manęs nėra ten, kur aš nenoriu būti, nes požiūriai į darbą nesutampa.

Apie ką aš čia? Ak taip, tryliktosios metinės. Rodos vakar užrašiau jam ant lapelio savo telefono numerį. Tas lapelis ir dabar guli nuotraukų albume, su jo ranka prirašytu mano vardu. Pati savo vardo tada neužrašiau sąmoningai, nes, jeigu jis būtų jį pamiršęs, mes vis tiek švęstume jau trylika metų trunkančią visokių akimirkų kupiną bendro gyvenimo šventę.

Su velnio tuzinu, brangusis!

Komentarai

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.