Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2015 m. liepos 18 d.

Skulptūros Žalio tilto sugriuvo jau seniai, tačiau baibokai jumyse vis dar gyvena


Ši tema yra tokia persunkta, įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia „Old Spice“ reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriunenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.

Kad ir kokį klausimą paimtume, ar tai būtų žemės pardavimas užsieniečiams, ar apverktinos būklės violetinė kaldrutė, ar koks nors vaivorykštinis bražulis, visada atsiras mirusių spaliukų choras, kuris, nors ir visiškai nenutuokia apie reikalo esmę, iš po žemių rėks garsiau už bet kokį nekreivo mąstymo rodeniškąjį galvotoją.

Tas pats postmortem choras gieda ir sprogdina emocijų bombas Žaliojo tilto skulptūrų tema. Puteikiškieji balsai kovoja su nematomais priešais ir draudžia neegzistuojantį kerštą skulptūroms. Tai yra istorijos atvaizdavimas būsimosioms mokinių kartoms*, supraskite. Seimo narys Naglis Puteikis, sertifikuotas Vilniaus universiteto istorikas**, ne koks sertifikatų, pažymėjimų ir kitų įvertinimų neturintis*** Andrius Užkalnis****, inkščia gailesčiu sovietinei simbolikai ant tilto, kuris buvo griautas, sprogdintas, degintas ir atstatytas, ant tilto, kuris buvo pirmasis Vilniaus tiltas per Nerį. Taip, ant to paties tilto, kuris yra mano miesto širdyje ir kurio istorijos vingiuose tarybų laikai tebuvo krislas akies voke.

Visokiomis Stalino ir LTSR valstybinėmis premijomis apdovanotų skulptorių***** kūriniai jau seniai surado savo vietą istorijoje, Žaliojo tilto skulptūras laiko ne vis dar laikančiosios konstrukcijos – armatūros, bet baibokų balsai jūsų galvose. Šiuos balsus reikia užmūryti ir užbetonuoti, nes tie balsai yra jau seniai mirę, tik to beviltiškai nesupranta.

Aš pamenu šalia Svogūno parduotuvės buvusią berniuko skulptūrą. Užaugusi Žirmūnuose, vaikystėje maudydavausi fontane, kur dabar yra privati banko teritorija. Pamenu ledus visokius, ir tuos, kurie geltonu glaistu buvo patys šlykščiausi. Ir čekines parduotuves, ir pilstomą girą pamenu. Atsimenu, kaip iki sodo, esančio Pavilnyje, kratydavausi autobusu pusę dienos. Tada, ant ištiestos raskladūškės vartydavau Murzilką, Genį ir kitokį briedą. Pamenu, kaip su senele stovėdavau eilėse prie kefyro, kaip džiaugdavausi gavusi bananų, jau nekalbu apie Donaldo****** kramtomąsias gumas ir iš užsienių parvežtas kuprines su Garfield******* atvaizdu. Aš pamenu Kriūšą ir Karkūšą, tačiau pamenu ir tankus, kurie grėsmingai judėjo pro Fabijoniškių daugiabučio langą matoma gatve. Aš daug ką pamenu, bet visa tai tėra idealizuota aliuzija į vaikystę, į tuos laikus, kai senelis turėjo nuosavą vairuotoją ir važinėjo su juoda Volga ir iš kažkur vis parveždavo skanių barankų. Aš pamenu ir tai, kaip man darželyje liepdavo dainuoti, kad esu Lenino anūkė, nors buvau savo senelių anūkė ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkoks barzdotaveidis, kurio reljefas kabėjo aktų (kas tie aktai???) salėje, pretenduoja į mano senelius.

Tais laikais laisvės turėjome tiek, kiek rėtyje vandens. Tai buvo užgniaužto proto ir sielos laisvumo laikai, kuriuose kai kurie yra įstrigę iki šiol. Leiskite mirti tam, kas turi numirti. Leiskite persikelti į muziejus simboliams, kurie mena istoriją, tačiau neturi būti eksponuojami mano sostinės širdyje. Mes nukelsime baibokus ir tai bus dar vienas laisvos valios žingsnis į priekį. Mano miestas yra laisvas, kosmopolitiškas miestas. Šių dienų Vilnius yra taip toli nuskridęs nuo sovietmečio traumų, kad vietoje baibokų matau laisvus žmones, matau Neringos restoraną, jau seniai nebe tą, matau tuos, kurie nežino, kur buvo Vaikų pasaulis ir Nykštuko kavinė. Ir gerai, kad nežino. Tegul mano Vilnius skamba naujai, tegul čia būna gera gyventi laisvoms dūšioms, tegul vietoje sovietinės simbolikos išdygsta kaukiantys vilkai, Gediminaičių stulpai arba stogą nunešančios siurrealistinės skulptūros. Tegul viskas būna be pradžios ir be pabaigos, tegul nebūna įsimūrijimo į vieną šventą karvę, tegul visiems būna gera čia būti.


* Tai gal bl@t ir Iljičių, kurio raštuose vaikystėje džiovinau klevo lapus, grąžinkime į Lukiškių aikštę, kaip vaizdinį istorijos mokslo šaltinį XXI amžiaus kartoms?
** Čia reikia paminėti studijų laikotarpį, kuris driekėsi nuo 1982 iki 1989 metų.
*** Kiek daug aš pažįstu popierinių mokslo daktarų, kurie yra tiesiog abuojumo įsikūnijimai ir pasmerkta nesėkmei tebūna įmonė ta, kuri renkasi popierinį darbuotoją.
**** Taip, tas pats naujųjų laikų pranašas, kurio evangelijos jaunajai kartai suteiks nepalyginamai daugiau žinojimo apie gazirofkės laikus, negu spoksojimas į baibokus ir ekskursijos į visokius grūtus, kuriuose ir Žaliąjį tiltą darkantys mokslo jaunimai, taikos sergėtojai, pramonės, statybos ir žemės ūkio atstovai atsidurs, paminėsite mano žodį.
***** Jų darbuose buvo įkūnyti ne tik Cvirka, Nėris, Janonis, bet ir Darius su Girėnu Puntuke.
****** Nes tada buvo leidžiama tik trys paršiukai ir dar kažkokia kitokio šlykštaus skonio.
******* Nes tada bendraklasiai ant pečių nešiojo baisias keturkampes kuprines.

9 komentarai :

  1. Po tokio parašymo norisi parašyti "Amen", nes nėra daugiau ką bepridurti. Viskas čia teisingai išdėstyta. Aš augau Klaipėdoje, bet ten buvo lygiai tas pats. Tiesa, turėjom ten ir bonines, kur galėdavo apsipirkti jūrininkai (mano tėtis, deja, neplaukiojo, tai labai varvindavau seilę žiūrėdama į vaikus, kuriems tėvai kažką gražaus nupirko boninėje). Kodėl reikia sakyti, kad spaliukai - Lenino anūkai aš irgi neįsikirtau. Ačiū dievui, ta Lenino anūke ilgai būti ir neteko (gal tik metus?), prie pionierių taip ir nepriėjau, o ir šlykščių rudų mokyklinių uniformų, kurios buvo turbūt su vilna, nes labai grauždavo odą, greitai leido nebenešioti. Žodžiu, aš irgi už modernų ne tik Vilnių, bet ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, be jokių ten sovietinių simbolikų ir nuostalgiško seilėjimosi, kaip tada buvo gerai, nes taip nebuvo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Giedre, man malonu, kad jums patiko.
      Tikrai taip, ar Vilnius, ar Kaunas, ar Klaipėda, ar Šėta - visur buvo blogai ir tas pats.
      Kai aš ūgtelėjau (užaugusi nesijaučiu iki šiol, nors metų jau trys dešimtys ir dar truputį), supratau dėl tų visų anūkų. Čia kaip ir vaikų bičiulis Stalinas (neprimena vieno šių dienų prekybos centro?), senelis Leninas ir visokios bobutės paskolos, močiutės duonos. Primityvi psichologija, bet masėms tinka.
      Modernus Vilnius yra gerai. Pasakysiu labai nudėvėta fraze: miestas turi atitikti laiko dvasią. O seilėjasi tik vatnikai ir tie, kurie drugelius gaudė, kai Dievas protą tarp ausų kitiems krėtė.

      Panaikinti
  2. Na, kaip ex-vilnietis (yep, mano vilnietybė baigėsi 1982m.), galiu pasakyti, kad tų balvonų niekad nepastebėdavau. Tad ir visa ta dilema "griauti-negriauti" man tokia biškį beprasmiška - griauti be skausmo reikėjo 1991m. kartu su dzeržinskiais ir iljičiais, nes dabar gavosi šašų draskymas. Rosijanijos internetuose jau prasidėjo isterinis ašarojimas apie našų pamiatnikų naikinimą, bet išgyvens kaip nors. Tiesiog ten dabar reikia pastatyti ką nors tokio, kad visi paskytų: nublenxpiesiec, kaip krūta, kodėil iki šiol to nebuvo! O jei to nebus - ašarojimas dėl sunaikintų šedevrų vyks

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš manau, kad tai netgi nėra susiję su konkrečia miestietybe, greičiau su pilietybe apskritai. Skulptūras pastebėdavau ir būdavo mažų mažiausiai keista matyti sovietinę simboliką sostinės centre, tačiau į isterišką džiugesį, matydama jas nukeliamas, nepuolu. Dažniausiai į viską reaguoju santūriai, fejerverkų šaudyti neisiu, tačiau, žinoma, džiugu matyti, kad pagaliau įvyko tai, kas jau seniai turėjo būti padaryta. Iš kitos pusės, dar daug baibokų liko nenugriautų, bet šitie jau labai nepateisinamai rėžė akį.
      Pamąstau ir apie tai, kas galėtų stovėti vietoje tų skulptūrų (nors popieriniame variante jos gi nukeliamos tik laikinai). Čia prasideda labai individualūs skonio reikalai, bet, manau, kad bus bet kas geriau už tai, kas buvo.

      Panaikinti
    2. Nu jei bus dar vienas pinigaplovis vambzdis, tai man geriau jau balvonai būtų pastovėję. Nes ant tokio paminklo modernusis mėšlas, ooops, mianaz, tai kaip kewlei balnas. Nes kai po tiltais tuos visokius pakaruoklius pakabino - nu aišku, wilenskiems taip ir reikia, bet vistiek jų gaila, žmonės gi rigi ;)

      Panaikinti
  3. Tiesa - kai in Kowno ant Aleksoto tilto uždengė sovietinius simbolius, irgi buvo žvygčiojimų, kad žudo epochos įmyžą, reiktų palikti kaip istorinę atmintį bla-bla-bla. Nu bet nieko - visi apsiparato, retas beprisimena. Ir kas gerai - užteko proto nebandyti užsnargliuoti ką nors naujobiško, nes tiltas tai pokarinis, stilius vistik kiek kitoks, nei vambzdžiai.
    Taip ir su Wilno Žaliuoju - lai pakolkas vazos pastovi, kad tik kokių vaivorykštinių karvių iš papaje-maše neuždėtų

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bus įdomu stebėti diskusiją visuomenėje dėl to, kuo pakeisti skulptūras. Skonių įvairovės nerasim, visada bus tų, kuriems nepatiks, nesvarbu, kas bus sugalvota. Dėl dar vieno pinigaplovio vamzdžio - aš tikiu žmonėmis tol, kol nenuvilia, todėl tikiu ir p. Šimašiumi, jis, manau, linkęs lėšas naudoti racionaliai. Sutinku, kad kažkas naujoviško ant Žaliojo tilto atrodytų neįprastai, tačiau, matyt, bet kas bus geriau už tai, kas buvo.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-07-24 21:15

    Ant tilto jau yra tai, kas bus. Tai tušti pjedestalai. Žinia apie mus ateities kartoms. Darbas, kurį padarėm mes. Paminklas, kuriuo papuošėm savo miestą. Nė vienas architektas negalėjo sugalvoti labiau atitinkančio laiko dvasią. Tai pats tikriausias šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Gražu. Šiuolaikiška. Ir geriau už tai, kas buvo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žmogui nuolatos reikia ką nors užkelti ant pjedestalų, kurie išlieka. Keičiasi tik objektai ir subjektai.

      Panaikinti