Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. gruodžio 15 d.

Kiek tikrovės yra restauruotoje praeityje?


„Aš tai padariau, sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.“ 
Frydrichas Nyčė

Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?

Bėgant laikui, prisiminimai susipina su nuomone (nepamirškime ir gynybos mechanizmų vaidmens). Kai turime atkurti įvykį, kuriame nedalyvavome, faktus praskiedžia spėlionės. Mes surišame faktus į savo istoriją, kuri, kad ir kokia įtikinama mums atrodytų, nebūtinai yra tikrovės atspindys ir, jeigu manome, kad paaiškinimas yra vienintelis, tai reiškia tik tiek, kad mūsų vaizduotė yra ribota. Kriminalistikoje toks istorijų kūrimas vadinamas versijų kėlimu, teisėjai tai vadina įvykio aplinkybėmis, mūsų istorija draugui – prisiminimas. Tai tėra tas pats reiškinys ir daug jo pavadinimų. Visais atvejais mes kalbame apie praeities restauravimą atmintyje arba (ir) iš dabartyje turimų praeities faktų (vaizduotėje). Kiek (subjektyviai) objektyvios tiesos po tokios restauracijos išlieka? Net nemėginsiu į tai atsakyti, nes atsakyme būtų daugybė kintamųjų ir nežinomųjų. Šis tekstas – tai priminimas apie tai, kaip svarbu yra visada abejoti net ir tuo, kas atrodo neabejotina.

Turime faktus: lavonas, peilis, pirštų antspaudai. Yra liudytojai ir jų parodymai. Vadovaudamiesi tipiniais, būdingais scenarijais (kaip paprastai būna), sukuriame faktus ir liudytojų parodymus jungiančią istoriją, bet, ar galime būti tikri, kad ji atitinka tikrovę? Kiek liudytojų parodymai yra teisingi, net ir tada, kai liudytojai mano, kad sako tiesą? Ar negalėjo būti kitaip? Tai audros kėlimas lygioje vietoje, sakysite? Istorijos tikrumo pojūtis, realumo, aiškumo jausmas, vidinis įsitikinimas – manau, kad viso to nepakanka tikrovei konstatuoti, tačiau ar turime kitą pasirinkimą? Ne, neturime. Todėl šiuo požiūriu teisė „nemėgsta“ psichologijos, verčiančios abejoti viskuo, teigiančios, kad objektyvios praeities atkurti negalime, kvestionuojančios net laisvą žmogaus valią. Tačiau, nors ne visada mėgstama, psichologija teisei naudinga (kaip koks nemėgstamas kaimynas). Psichologija, nors ir nepateikia vienareikšmio atsakymo, pasiūlo daugiau atsakymų variantų ir žadina teisės vaizduotę, o tuo pačiu ir tikimybę priimti teisingesnį sprendimą.

1981 m. atliktas eksperimentas įrodė, kad gebėjimas atspėti, kuri istorija yra tikra, o kuri yra išgalvota, nėra geresnis už atsitiktinį spėjimą. (W. Lance Bennett, Martha S. Feldman. Reconstructing Reality in the Courtroom. 1981)

JAV psichologė Patsy Weber teigia: „Teisme visai nesvarbu, ar liudytojas sako tiesą, svarbu, ar teismas suvokia liudytoją kaip sakantį tiesą. Jeigu teismas mano, kad liudytojas meluoja, tai visiškai neturi reikšmės, ar jis iš tikrųjų sako tiesą, ar ne <...>. Prisiekusieji visais šimtu procentų atvejų <...> visų pirma vadovaujasi emocijomis, o tada tam nuosprendžiui <...> randa kokią nors racionalią priežastį.“ (Memphis Business Journal, 1993–10–25)

Mes lengvai patikime, kai galime gerai įsivaizduoti (šia žinia puikiai naudojasi ir, pavyzdžiui, reklamos specialistai, draudikai). Tačiau aiškus vaizdinys nebūtinai yra tikrovės atspindys. Dar daugiau – vaizdiniams ir išankstiniams įsitikinimams paneigti reikia daugiau įrodymų, negu siekiant juos patvirtinti.

Kiek teisėjas, kurio nepriklausomumą stengiamasi užtikrinti, gali būti nepriklausomas psichologiškai? Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad moterys teisėjos griežčiau vertina tos pačios lyties nusikaltėles. (Gregory C. Sisk, Michael Heise, Andrew P. Morriss. Charting the Influences on the Judicial Mind: An Empirical Study of Judicial Reasoning. New York University. Law Review. 1998)

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą