Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. gruodžio 15 d.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Publikuota lrytas.lt portale


Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Vengiu neatleistinų savybių turinčių žmonių. Jie mane erzina labiau negu Žaliojo tilto baibokai, labiau už nedovanotinai per dažną pastarųjų minėjimą (todėl čia jų ir neminiu). Ignoruoju, bėgu, slepiuosi, kai tik galiu, nes tam tikrų savybių negalima pakeisti, jas reikia išnaikinti, išpurkšti koncentruota sieros rūgštimi ir užbetonuoti.

Savybių, kurių normalūs žmonės neturi, sąrašą teikiu atsitiktine tvarka, jos nėra išvardintos pagal blogumo laipsnį, išskyrus dvi paskutiniąsias – jos pačios blogiausios.


1. Savybė į klausimą atsakyti klausimu. Prieš kelias dienas savo Facebook paskyroje vienos moters paklausiau, kodėl ji apie save kalba trečiuoju asmeniu. Sulaukiau klausimo: „Kas čia per mokytoja pas mane užsuko?“ Klausimą galima ignoruoti į jį neatsakant, bet kam uždavinėti savo klausimus, jeigu negali atsakyti į tau užduotą? Tokie monologai veda į niekur ir net Lenino raštų skaitymas duoda daugiau naudos. Prie šią savybę turinčių priskiriu ir tuos, kurie (ne)atsakymą į klausimą pradeda žodžiais „O tu“ arba „Gerai, kad tu“.

Kodėl tu kas rytą dainuoji duše?
– O tu tai jau niekada nedainuoji? (facepalm)

– Kodėl vėluoji?
– Gerai, kad tu niekada nevėluoji. (double facepalm)
Iš tokių nesitikėkite atsakymų. Nieko nesitikėkite. Tai tas pats, kas kalbėtis su skutama bulve.

2. Kaulijimo ir inkštimo savybės tenelieka nepaminėtos. Nors visų mylimas rašytojas Andrius Užkalnis yra tiksliau negu bet kas kitas įvardijęs ir aprašęs šį paprašaikų tipą, negaliu jo nepaminėti, nes šitie žmonės užknisa juodai. Tai visokie penkioliktos eilės pusbrolių giminaičiai iš dvidešimt septintos eilės tetos pusės, visokie praėjusio gyvenimo draugų draugai, kurie, per giminės suvažiavimus sužinoję apie jūsų egzistavimą ir specialybę, ima kaulyti nemokamos pagalbos (arba pigeu, nes jie pastatys tau dienos pietus už devynis–devim–devynis, nes tau čia laiko daug neužims). Kaulytojų draugai inkštėjai nedaug tesiskiria nuo pirmųjų, tik pastarieji prašymams naudoja morčiaus kankinamos katės balso intonaciją ir motyvuoja nelogiškais priežastiniais ryšiais (nes Kalėdos, nes gerumo savaitė). „Atleisk broliui, juk Kūčios“ (nes, jeigu tai būtų gegužės trečiosios rytas, nebūtų taip logiška atleisti), „padaryk Petriukui nuolaidėlę, jis ir taip gyvenimo nuskriaustas“ (nes tiems, kuriems gyvenimas sekasi, suteikti nuolaidą, suprask, yra nelogiška). Kaulytojai ir inkštėjai, apeliuojantys į mano gerą širdį, degs devintajame pragaro rate, sakau jums.

3. Negaliu pakęsti tų, kurie pamiršta savo pareigą grąžinti tai, ką pasiskolino, taip pat ir tų, kurie nuolatos ima, savo lipniais, glitniais pirščiukais čiupinėja, naudoja mano daiktus. Ne, aš nesu praradusi davimo džiaugsmo ir taip, man vis dar labiau patinka duoti negu imti. Aš čia apie tuos, kurie naudojasi kitų dosnumu, apie tuos, kurie pasiskolinę elgiasi taip, lyg nepamiršo nieko išskyrus tą menkavertę skolelę, aš apie tuos, kurie neturi grynųjų ir netikėtai prireikus prašo paskolinti dvatsoką, kurį, vis mandagiai užsimindamas, atgausi po pusės metų. Šis punktas skirtas tiems, kurie priverčia mane jaustis nesmagiai, kad jie man skolingi, tiems, kurie viską, ką pasiskolina, sugadina, išpurvina, suglamžo ir sujaukia. Visokiems kaimynams, kurie, sugedus mikseriui (labai lietuviškas žodis), nebegali susiplakti savo velniškai sveikuoliško glotnučio (labai nelietuviškas žodis, sakykite smūfis, jeigu su anglų kalbos tarimu jums ne kas) ir atbėga pas mane su prašymu tą mikserį paskolinti, o grąžintas daiktas atrodo kaip atlaikęs galingą pomidorų mūšį. Tokiems tipams, kaip taisyklė, visada būna ką tik pasibaigusios cigaretės, todėl jie prašo pavaišinti, o jeigu likimas nenusišypsos ir teks su jais kur nors išvykti, nenustebkite, jeigu jiems prireiks jūsų kojinių, šampūno ar mėgstamo puodelio (nes jūs turite net du, o jie, matai, pamiršo netyčia).

4. Net kalakutas turi tvirtesnę nuomonę, palyginus su tais, kurie mėgsta tą ir tik tą vyną, kurį mėgstu aš, kurių politinės pažiūros būtinai sutampa su manosiomis, kurie mėgsta mano mėgiamus filmus, skaito mano mėgiamas knygas ir pritaria viskam, ką sako pašnekovas. Kai tas pašnekovas esu ne aš, jie mėgsta kito pašnekovo favourite things. Aš nežinau, kodėl jie taip elgiasi. Dažniausiai šią erzinančią savybę turintys chameleonai galvomis pritariamai linksi be konkretaus išskaičiavimo, tarsi turėdami kažkokį įgimtą mėgimo visko, ką mėgsta tuo metu su jais bendraujantis žmogus, geną. Daugiau ir nebeverta apie juos tęsti, jiems patiks visaip.

5. Tie, kurie nepadarė nieko blogo ir nieko gero, tačiau nemoka išklausyti, yra blogis pats savaime. Jie yra visatos centras, mato tik save, girdi tik save, kalba tik apie save ir tik gerai. Jeigu pokalbį pradėsite įspūdžiais apie savo kelionę, jie kaip mat jus pertrauks ir privers išklausyti varginantį ir nuobodų pasakojimą apie grupinio pirkimo portale įsigytas ir patirtas atostogas Turkijoje, kur viskas pigiai, viskas įskaičiuota ir viskas daug geriau negu jūsų kelionė į Kubą (kur ji yra?). Šią annoying savybę turinčius atpažinti yra paprasčiausia, nes jie visada jus pertrauks sakiniu, kuris prasideda „o aš tai“ arba „o, kai aš“. Tada prasidės galinga tirada apie visatos centrą, kurią galite iškęsti klausydamiesi arba apsimesdami, kad klausotės – svarbiausia šypsotis ir retkarčiais džiaugsmingai ištarti ką nors tokio, kaip „Nuostabu!, „Kokia neįkainojama patirtis!. Jeigu nenorite pasirodyti mandagus (tai yra rekomenduotina), galite nutaisyti nuobodžią miną (taip, tikėtina, šiek tiek sutrumpinsite pasakojimą) ir, kad negaišti laiko, mintyse susidėlioti kitos dienos darbus ir planus. Aš taip dažnai darau ir tai pasiteisina.

6. Mano mėgstamiausieji iš nemėgstamų – saldukai, širdukai, katukai. Štai šitie mažybiniais ir maloniniais žodžiais apsigleivėję pūkuotukai yra patys linksmiausi kenkėjai. Jie apseilėja jus, mano, kad taip yra draugiškiau, mieliau, laukia, kol nusišypsosite kaip saulytės. Jie linki jums labo rytuko, dėkoja sakydami ačiukas ir siunčia bučiukus. Visų jų elektroninio pašto adresai yra kristinute69@smagumelis.lt, aleksiux@kaipgeragyventi.com ir panašūs. Ačiū, manęs nereikia sveikinti su mano dienele, su gimtadieniuku, į mane nereikia kreiptis mergyte, man nereikia linkėti gražios dienelės. Esu trisdešimt vienerių metų suaugusi moteris. Jaučiuosi puikiai.

7. Nieko neveikiantys ir savo gyvenime nekeičiantys dūsautojai ir galvų linguotojai taip pat verti atskiro paminėjimo, nes nuo beprasmio šnekėjimosi su kosmosu, kad „yra kaip yra“, kad „dabar sunkūs laikai, visi aplinkui – vagys“, nuo aimanavimo į dausas, kad „niekam dabar nelengva“ ir „ką čia padarysi“, gyvenimas negerėja. Žinoma, jis ir neblogėja (jeigu blogėtų nuo dejonių, tai būtume blogiausio gyvenimo šalis). Apskritai, gyvenimas yra geras ir aš gyvenu gerai, tik šitos vargo bitės to erzinančiai nesupranta. Ką dabar daryt? Gal bent kažką išskyrus vaitojimą pamėginkit?

8. Apsiribojimas vienu ir mažareikšmiu (dažniausiai buitiniu) interesu žudo jūsų smegenis tol, kol galvoje lieka viena už tą vieną interesą atsakinga smegenis (o smegenų ląstelės, kaip žinome, neatsinaujina) ir jūs tampate pilnaverčiu daržovinių šeimos augalu. Tai yra negrįžtamas procesas ir progresuojanti savybė mąstyti ir kalbėti tik apie vieną interesą, dažniausiai vaikus, augintinius, gėlių priežiūrą, sodinukus, dekupažą, kremukus. Šią savybę turintieji buriasi į visokias draugijas, tarpusavyje bendrauja forumuose, rašo tinklaraščius, pasakojasi vieni kitiems (nes daugiau niekam jie neįdomūs), kaip išbandė tą kremuką, kuris patiko labiau, nei tas, su šaldančiuoju efektu, nes šitas rožinėje pakuotėje, sprendžia dilemas apie pampersiukus, dalinasi rūpestėliais, kaip vaikučiai padarė kakutį, kaip vedė šuniuką į lauką, kaip katukas žaidė su kamuoliuku (kaip pastebėjote, jiems būdinga ir mažybinių žodžių vartojimo savo kalboje savybė, žr. 6 punktą).

9. Tie, kurių vaikystė praėjo Tarybų Lietuvos laikais, prisimena beždžioniukų diskotekas mokyklose. Tai tipinis tų laikų vaikų laisvalaikio organizavimo pavyzdys, kai buvo siekiama užgožti kūrybiškumą ir mąstymą, kur nereikia, kai buvo skatinamas pageidautino elgesio mėgdžiojimas, kuris turėdavo tapti įpročiu. Turintieji savybę neįsijungę savo mąstyklių aklai mėgdžioti ir kartoti niekuo nepagrįstas arba klaidinančias frazes, yra labai pavojingi. Jais galima manipuliuoti taip pat lengvai, kaip ir slysti per ledą. Ir jų yra daug. Prisiminkime neseniai Facebook socialiniame tinkle platintą ir juoką kėlusią žinutę, susijusią su naudojimosi šiuo socialiniu tinklu taisyklių pakeitimais. Visi neišmanydami karksėjo apie Berno konvenciją, talpino nurodymus Zuckerberg‘ui. Tai buvo fun ir tai yra puikus mėgdžiojimo savybės pavyzdys. Daug pavojingesni manipuliavimo tokiais žmonėmis pavyzdžiai yra visur girdimi šūkavimai, kaip įvedus eurą viskas brangs, kaip parduos Lietuvos žemes ir jos bus išvežtos į užsienį, kaip prie ruso buvo gera. Tai yra nejuokinga. Tai – pavojinga. Ir tai reikia naikinti skubos tvarka, nes ši savybė yra greitai plintanti.
 
10. Vėluotojai ir pažadukai. Kam jie patinka? Sakysite, nieko tokio kad į susitikimą pavėluojama dešimt minučių? Ne, to nebus. Man neįdomu, kad kažkokiam gyvenimo nuograužai neužsivedė pirmas golfas arba, kad kamščiai (visi apie juos žinome ir tokias aplinkybes normalūs žmonės įvertina). Jeigu koks nors nelaimėlis, kuris, patikėkite, orientuojasi laike, negerbia mano laiko, daugiau susitikimų nebus. Jeigu susitariate, kad paskambinsite rytoj (taip pat apibrėžtas terminas), tai paskambinkite rytoj arba neskambinkite niekada ir, jeigu aš jūsų laukiu lygiai dvyliktą, tai būkite sutartoje vietoje tada ir nė minutės vėliau. Aš čia ne apie tuos, kurie sąmoningai pavėluoja pagal protokolą, aš apie tuos, kuriems elgesio etiketas yra mistika, kurie sako „o tai kas čia tokio?“. Nieko tokio, nuli. Viso gero. (Beje, ar žinojote, kad į business mail‘ą reikia atsakyti ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas, išskyrus tuos atvejus, kai yra ne darbo dienos arba siuntėjas gauna automatiškai išsiųstą atsakymą apie jūsų negalėjimą atsakyti per nurodytą terminą?)

***

Kame bėda? – paklausė vienas politikas iš Kaišiadorių. Ne, man jokios mintys nekyla, kiekvienam geri dėdės iš užsienių gali padovanoti taukuotą sumą, nieko nereikia daryti, tai tik gyvenimo atsitiktinumai ir likimo siunčiamos dovanos. Atsakykime šiam lucky guy, į klausimus reikia atsakyti, pamenate? Bėda tavyje. Patikslinkime ponui, kad nekiltų neaiškumų: tu esi bėda. Dabar jau galime mandagiai pasiteirauti: ką su bėdomis reikia daryti? Visiškai teisingai pagalvojote. Bėdas reikia naikinti.

11. Šitie labai nenori būti pastebėtais. Jie atiduotų bet ką, kad tada, kai reikia ką nors padaryti, juos prarytų kanalizacija. Savybė tapti nepastebimu, išsisklaidyti minioje arba apsimesti labai užsiėmusiu, kai prireikia pajudinti rankytes ir kojytes, yra labai plačiai paplitusi. Apsidairykite, tikrai rasite tokių tarp savo kolegų, pavyzdžiui. Šūktelkite visiems biure, kad nespėjate ir reikia nunešti kelis popieriukus pas notarą. Stebėkite, kaip įsitempia kurio nors kolegos kraujagyslės smilkiniuose. Čia nuo įtempto mąstymo. Čia taip todėl, kad jis kaip tik dabar yra toks užimtas, kad jūsų negirdi. Ši savybė pasireiškia įvairiausiose gyvenimo situacijose.
Tarkime, kad su būriu draugų ir prijaučiančių išvykstate į sodybą pailsėti (žinoma, niekas ten nesiilsės, aš tik taip sakau dėl gražumo). Keptas vištas ir mišraines vežatės savo („nes nežinai, kokius ten pusfabrikačius įkiš ir taip daug pigiau“). Linksmybės baigiasi, o susitvarkyti, indus išplauti (nevalgote iš vienkartinių, tikiuosi) reikia. Tikrai atsiras tokių, kurie netikėtai išnyks. Jų nebus niekur. Kiti (koks sutapimas, kaip tik tuo metu) aimanuodami rakinės tik jiems vieniems matomą rakštį, dar kiti ims šlubčioti, tretiems paleis vidurius arba iš kur nors kitur ims bėgti kitokie kūno skysčiai. Galiu tik palinkėti, kad tarp jus supančių žmonių šią savybę turinčių būtų kuo mažiau. Tuomet, padedant normaliųjų daugumai, viską pasidarysite operatyviai ir turiningu laisvalaikiu galėsite mėgautis greičiau.

12. Gal dar kąsniuką? Dar vieną gabalėlį? O šito neparagausi (aš juk taip stengiausi, pati kepiau)? Matau, kad prie kepsnio įsidėjai tėčio salotų, bet gal ir mamos pomidoriuką, a? Juk nepamaišys. Be duonos nori? Netilps sakai? Kur jau netilps! (Mamos pomidoriukas privalo tilpti net ir tada, jeigu, kaip bebūtų keista, turite tik vieną įprasto dydžio skrandį.) Blogiausia yra tai, kad ši maisto kišimo savybė dominuoja tarp mums artimiausių, brangiausių žmonių. Ir niekur mes nuo jos nebėgsime, nes mylime juos su visomis jų savybėmis. Tokius, kokie jie yra. Mylime tikrai ne dėl maisto, bet, believe me, geriau nesivarginti to paaiškinti mylimai močiutei, kurios sandėliuke yra aštuoniasdešimt septintųjų uogienės. Raudonieji deficito laikai jau praėjo amžiams, mums nebereikia kaupti trilitrinių, tačiau čia yra šventa išimtis, kada to pabrėžti nebūtina. Tiesiog mylėkite ir Dievas bus jums gailestingas.

13. Su didžiuliu pasitenkinimu pristatau – laido riteriai (net, jei internetas belaidis). (Sąvoka nudrožta iki didžiausio nuobodumo laipsnio, sutinku, bet ji labai aiški ir visiems suprantama.) Taip, jie užknisantys, taip, jie erzina, tačiau kartu suteikia daug džiaugsmo, praskaidrina dieną ir užpildo pasitenkinimo gyvenimu jausmu, nes paskaičius šių spuoguotų nelaimėlių komentarus internete, supranti, koks gyvenimo numylėtas esi ir kaip labai tau gyvenimas pavyko. Jie teisia, jie aiškina, jie unisonu rėkia, kad Jėzui netinka džinsai, juos ištinka epilepsija vien išgirdus žodį kiaunė arba urodas (be to, jie tiki, kad niekas kitas taip nepažeis jų vaikų psichinės raidos kaip viešas tokių žodžių pavartojimas), jie žino, ką tu esi baigęs, kiek tu sveri, jie kiauksi, kaip tos dvi kalės iš sovietinio mūltiko, jie sako, kad tu jiems esi per žemo lygio, tačiau baisi ir jiems negailestinga realybė yra kitokia. Kitoje monitoriaus pusėje tėra sugedusiu ėdesiu raugėjančios gyvenimo nuotrupos, kurios parduotuvėje prie kasos bijo pasakyti, kad gavo per mažai grąžos. Šie bėdžiai būtinai apie tai parašys sugrįžę, kai jausis saugūs savo ankštose ir priprakaituotose irštvose, kai vėl prie savo už kreditą paimtų kompiuterių su nelegalia OS pasijus interneto valdovais. Ačiū, kad esate, pupuliai, bet niekam jūs neįdomūs, nenaudingi ir nereikalingi. Vieną dieną jūs tiesiog išnyksite (jau greitai, nes jau įteisino interneto atjungimą ir jokios konvencijos jums nepadės). Iš pradžių bus šiek tiek nelinksma, bet vėliau suprasime, kad gyvenimas be jūsų yra more OSOM negu bet kada anksčiau. O jums beliks tik vienas gyvenimo džiaugsmas – ranka atliekamas veiksmas iš nosies į burną.

14. Tai kiek tu ten sakei uždirbi? Kur sakiau? Aš nieko nesakiau. Bet kaip tai paaiškinti klausiančiam jūrų kiaulytės snukučiui? O jeigu aš, pusryčių ir pokalbio su jumis jaukiame sostinės restorane metu, netikėtai pakilčiau nuo staliuko ir prišikčiau šalia, čia pat prie jūsų, ant prabangaus restorano kilimo? Gerai perskaitėt – prišikčiau. Nereikia vynioti šūdo į vatą, nuo to smirdės nemažiau. Tikriausiai būtų sunku apsimesti, kad nieko neįvyko, ar ne? Ir nepatogu žmogui sakyti, kad taip nemandagu, taip tiesiog niekas nedaro ir visi tai savaime turėtų žinoti. Tas pats ir su savybe skaičiuoti kitų pinigus. To niekas neklausia, suprantate? Kiek uždirba kiti, kiek jie moka už nuomą, kiek mokėjo už rankinę – visa tai yra ne jūsų reikalas ir juo niekada nebuvo.

15. Aukos sindromas – tai, tikriausiai, ne savybė, o liga. Simptomatika lengvai pastebima, pasireiškia tokiomis ir panašiomis frazėmis: „eikit be manęs, kur jau ten aš jums trukdysiu“, „aš tik čia pasėdėsiu kamputy, paklausysiu, kam aš įdomus“, „tai jūs važiuokit, aš vis tiek nuolat viena, nieko tokio, pripratus“, „gerai, kad bent tu laimingas, aš, visiems gyvenimą išdalinęs, likau pamirštas, bet nieko“ ir panašiai. Girdėta? Oh yeah, auka visada kalba su ašaromis akyse, stengdamasi, kad visi tai pastebėtų, tačiau apsimesdama, kad kitų dėmesio jai nereikia. Tai yra profesionaliai vykdomas psichologinis vampyrizmas. Aukos sindromu sergantieji apraizgo jus nematomu kaltės jausmu, neįmanomu apmokėti tariamo dėkingumo skolų tinklu. Kuo labiau stengsitės jiems padėti, kuo labiau mėginsite įtikinti, kad jie nėra nereikalingi, tuo labiau jie dejuos ir ašaros, todėl geriausia, ką galite padaryti dėl savęs ir dėl jų – ignoruoti. Tik visiškas ignoras gali juos išgydyti. Arba ne. Žinau, tai nelengva. Mes esame tai, ką mąstome, todėl, jeigu manome, kad esame nereikalingi, tai taip ir yra, o jeigu dar nėra, tai greitu laiku bus.

16. Ten, kur paprastai būna daug žmonių, kartais galime išvysti į prestižinę aukštąją mokyklą tėtukų sukištą jaunuolį, kuris nešioja akinukus be dioptrijų, akivaizdžiai rankose nešasi pačią storiausią savo turimą knygą (taip, kad būtinai matytųsi ir visiems šviestų jos pavadinimas: „Civilinė teisė“ arba, ne, toks pavadinimas per paprastas, geriau šis: „ROMĖNŲ TEISĖS ICHTIMOLOGIJA ŠIUOLAIKINIAME TARPTAUTINIAME CIVILINIAME PROCESE. XXIV, PATI SUNKIAUSIA, DALIS“) ir dedasi kalbantis telefonu (anglų kalba, of course) su balsų jo galvoje sukurtu klientu. (Juokingiausia, kai telefonas iš tiesų suskamba, jeigu per tą tuštybę pamiršta išjungti garsą, bet tai čia, tikriausiai, kita linija skambina svarbesnis klientas). Realybėje toks nevykėlis nežinotų, kaip pratęsti ieškinio pateikimo terminą, jeigu matytų, kad nespės laiku parašyti. Šis „viską žinau, viską moku“ bruožas, kuris dažniausiai stebimas jaunesnio amžiaus žmonių tarpe, yra toks apgailėtinai juokingas, kad pateiksiu dar vieną pavyzdį: penktadienio vakarą first-class bare vyksta trijų vyrų (vieną iš jų, geriausiu atveju, galime pavadinti jaunuoliu, bet jis irgi su kostiumu) verslo susitikimas (verslo reikalai išsprendžiami visur, tik ne biure, kaip žinome), kurio metu, kaip visada nutinka, pokalbis pakrypsta pomėgių linkme ir prasideda diskusija apie idealią konjako taurės formą. Jauniausiasis pokalbio dalyvis trumpam palieka pašnekovus ir baro tualete ima intensyviai googlinti į paieškos laukelį vesdamas tokias frazes kaip „kas yra konjakas“, „konjako istorija“. Grįžęs prie stalelio jis nutaisys niekingą visažinio miną ir lėtai, linkčiodamas galvą kaip senolis, kartos vienų ir kitų konjako namų įkūrimo metus. Kodėl tokiems yra gėda pasakyti, kad kažko nežino, man yra paslaptis. Mano alma mater išmokė mane svarbiausio – surasti ir sisteminti reikalingą informaciją, kuri visa į jokią galvą nesutilptų. Nesigėdinkite nežinoti, drąsiai domėkitės tuo, kas įdomu ir bijokite visažinių (savo įmonės labui, niekada nesiūlykite tokiems darbo). Ši savybė neretai išnyksta su amžiumi, tačiau vis gimsta naujų, kurių, kaip sako mano tėtis, mandrumas pranoksta protą.

17. Išnykite, mano Facebook sienos teršėjai, būkite visi unfollow‘inti amžiams. „Spausk patinka ir dalintis ir vienas iš pusės milijono dundukų laimės tris čiulpinukus.“ Dieve, išnaikink juos. Manote, kad tai nieko tokio? O gal jums atrodo, kad yra solidu kas dieną dalintis visokių sumautų plastmasinių avyčių nuotraukytėm ir normaliems žmonėms knisti protą visokiom akcijytėm, visokiais gerumo paveikslėliais, mielų katukų vaizdeliais, muzikytėm? Linkiu, kad žaibo nutrenkimo tikimybė būtų jums didesnė negu laimėti sumautą ekologišką jogurtuką. Ir neprašykite, kad aš paspausčiau like ant jūsų žiurkėno nuotraukos, dalyvaujančios konkurse „Siųsk augintinio nuotrauką ir laimėk kilogramą sauskelnių“. Tokie dažnai sudaro kamščius keliuose, kai koks nors vos gyvas prekybcentris paskelbia akciją maltoms kiaulių kulninėms. Kad juos kur.

18. Apie šiuos, mandagumo užribyje gyvenančius, daug rašyti nereikia. Jeigu jūs į žmogų (nesvarbu, kad jaunesnis) kreipiatės jūs ir, negavę sutikimo, netujinate visų aplinkui, tai šios savybės neturite ir esate pakankamai sąmoningas, kad suvoktumėte, jog tu, kai netinkama, sako tik saulėgrąžas gliaudantys marozai. Kada sakyti tu yra tinkama? Čia ne etiketo vadovėlis, klauskite savo vidinės kultūros pojūčio ir demonstruokite kultūrą tinkamai, kaip dvasios aristokratai, arba būkite priskirti šiame punkte minimą savybę turintiems.


Žadėjau, kad dvi paskutinės savybės bus pačios blogiausios. Taip ir bus. Ir čia nebus jokių fanfarų, juokų ir pavyzdžių. Nuo taip besielgiančių reikia bėgti toliausiai ir jų vengti reikia labiausiai. Tokių yra daugiausiai ir iš karto atpažinti juos yra labai sunku. Su tokiais susidūrusi, pajuntu gėdą, kad esu žmogus.

19. Tai tie, kurie kurie praeina abejingi, kai reikia tikro, nuogo žmogiškumo.

20. Tai tie, kurie savo naudą kuria sąmoningai kenkdami kitiems.

Paimkite savo širdį į delnus ir iškelkite. Įprasminkite savo būtį. Laimingų Šventų Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų Metų.
Sėkmytės, bučiukas!

6 komentarai :

  1. Aš kai prisėdu, tai taip ir skaitau - vienu ypu iki begalybės. Todėl atsiprašau už savo krūvą komentarų.

    Skaičiau šitą įrašą ir žvengiau balsu kai kuriose vietose. O kai kur žvalgiausi, ar niekas nemato, kad skaitau apie save. Skaudi tiesa, vaje, kai skaudi, kai kuriuos punktus skaitydama net gūžiausi ir į kompiuterį vyniojausi, kad tik niekas kitas per petį neperskaitytų, kokių blogų bruožų turiu. Ką gi, imsiuos sąmoningo naikinimo.

    Kalbant apie sąrašus, aš gruodžio pabaigoje bandžiau sugalvoti, kokį sąrašą galėčiau sudaryti sau šiems metams. Ir pavyko sugalvoti vos vieną punktą: sustoti ir sakyti "stop" bei "ne" visiems, kai situacija, kurioje būsiu, mane vers jaustis blogai ir nelaimingai, o visi bandymai išspręsti ją iki tos akimirkos bus niekiniai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Beje, Dina, po tiek laiko man įdomu pasidarė, kaip sekėsi jums sąmoningai naikinti "blogus bruožus"? Ir kaip sekasi su NE sakymu?

      Panaikinti
  2. Ačiū už komentarus, Dina :)
    Labai malonu, kad tekstas sukėlė emocijų. Toks ir buvo tikslas. Mokėti pasijuokti iš savęs - tai jau aukštoji jumoro forma.
    Šis tekstas buvo publikuotas Lryto portale. Pažvelgusi į komentarus (kuriuos kažkodėl po kurio laiko panaikina) patyriau malonumą, kurį suteikė tie, iš tryliktojo punkto.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Edgaras Sidabras2015-01-26 16:44

    Rūta, negi visų šitų herojų aplink tave tiek daug ir kasdien? Vienas toks per dieną - nieko baisaus.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Edgarai, vienas toks per dieną gali taip pagadinti orą, kad ilgai reikės vėdinti.
    Stengiuosi tokių vengti, todėl daug aplinkui save neprisileidžiu. Bet pasitaiko.
    O jūs būsite tas, iš 18-ojo punkto?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Rūta, esu tikras, kad nebūsiu. Tiesiog gimnazistams neįprasta kreiptis vienas į kitą "jūs". Šeimos nariai vis tik.

    AtsakytiPanaikinti