Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. spalio 4 d.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. III (paskutinė) dalis

Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.

Už mažą riekelę gaivaus pavėsio galėjau suvalgyti net tą jų cementinį bocadillo arba visiškai charakterio neturinčią tortilla de patatas (vienas barselonietis paaiškino, kad tikro ir teisingo ispaniško sumuštinio ir ispaniško omleto reikia ieškoti ten, kur piligrimai paprastai nesilanko – ne pakelėje, o gerame restorane. Maybe next time). Ne ką geresni ir caldo gallego (tradicinė Galisijos sriuba) reikalai – karštas viralas be pretenzijų į skonį, tiesiog joks. Nors skonio receptoriai lepinami nebuvo, o organizmas neįnoringai reikalavo bet kokių angliavandenių, kartais ir gomuriui nutikdavo šventė. Cacabelos yra kavinė Aitor. Nepraeikite pro šalį. Kai žilstelėjęs ir itin malonus padavėjas, aptarnaujantis taip, lyg dirbtų penkių žvaigždučių restorane, prieš mano akis padėjo užsakytą picą, labai nustebau ir, paragavusi, susierzinau – nėra prie ko prikibti. Man, šitiek kartų keliavusiai po picos gimtinę, tai buvo geriausia, ką galima sutalpinti į žodį pica, Kai išgyriau maistą, lyg kokį pasaulio stebuklą, kartu su dideliu ačiū gavau patį skaniausią kada nors ragautą pyragą. Žodžiu, dvigubas šokas ir dviguba šventė gomuriui. Galbūt geriausi dalykai gyvenime nutinka tada, kai jų mažiausiai tikiesi? Pulpo a la gallega (aštuonkojis galisijietiškai), tikėjausi, bus puikus. Taip ir buvo. Vis dėlto, pats skaniausias maistas yra gaminamas su meile ir patiekiamas iš širdies.

Visur neškitės širdį su savimi. Tai yra svarbiausias gyvenimo ingredientas, todėl stenkitės jos niekada nepamiršti. Ji visada parodys, kuriuo keliu eiti, dėl jos Triacastela pasirinkau ne kelią pro Samos, bet senąjį piligrimų taką. Esu labai dėkinga tam, kuris nepagamino man debesies, už tai, ką patyriau eidama tuo keliu.

Į Santiago de Compostela kartu atsinešiau smarkų lietų. Emocijų banga neužplūdo. Galbūt todėl, kad mano Dievas laukė manęs ten, kur aš dar nežinojau. Mieste nemažai kičo, turigrinams skirti blizgučiai akivaizdžiai pasiima savo duoklę, bet per senas pastatų sienas besisunkiančių istorijos šaltinių užgožti negali niekas. Ilgai sėdėjau ant laiptų, šalia katedros esančioje arkoje, klausydamasi moters dainos. Ji tarsi paėmė savo širdį, kaip balandį, į delnus, ir balsu paleido skristi katedros aikšte, pastatų stogais, aukštyn, aukštyn į dangų.

Fisterra. Kažkas surakino žandikaulius ir sukaustė kūną. Tik akimirką. Tas reginys ir suvokimas, kad šitiek ėjai tam, kad išvystum tai, kam apibūdinti netinka nei visi, nei joks žodis žmogaus žodyne. Tarsi prisilieti prie begalybės ir nori čia pat, šalia smilkstančių laužų, suklupti prieš besileidžiančią saulę, atsiklaupti dėl savo menkumo, dėl neišpasakyto mažumo savo... Nemėgstu daugtaškių, bet čia yra jų vieta.

Nusileisti žemai, kad pakiltum. Kad suvoktum, kad viskas yra viena. Kelias, kaip ir Visata, yra be pradžios ir be galo. Tai viena apvali geometrinė figūra, kurioje aš esu tu, tu esi aš, Dievas yra aš ir aš esu Dievas.

Ilgai snūduriavau ant smėlio, vandenynas bangavo per sapnus ir supo sielą. Paryčiais susirūpinęs gyvenimo draugas pažadino ir pasakė, kad reikia eiti toliau. Toliau į pabaigą ir į pradžią.

Anksčiau labai bijojau numirti. Dabar mirties nebebijau.

Feeling my way through the darkness
Guided by a beating heart
I can't tell where the journey will end
But I know where to start
[...]
 I tried carrying the weight of the world
But I only have two hands
Hope I get the chance to travel the world
But I don't have any plans
Avicii, Wake Me U  
































Komentarų nėra :

Rašyti komentarą