Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2017 m. rugsėjo 22 d.

Be pavadinimo

Vieną rugsėjo pradžios vakarą, kai dar galėjo būti šviesu, kai, rodos, vos prieš kelias mažytes akimirkas ore tvyrojo auksinio ir ramaus artėjančio rudens nuojauta ir buvo juntama dar tik ateisianti maloni vėsuma, akimirksniu užtraukė dangų taip juodai, kad uždegiau visas šviesas. Ir prapliupo smarkiai lyti. Pamenu, tada pro langus matėsi tik varno juodumo kiaurymės, kurios, kai įsižiūrėdavau į jas įdėmiau, užplūsdavo mano vidų ir pripildydavo neapsakomai niūraus nykumo jausmo, nuo kurio mėginau vaduotis jaukiomis šviesomis namuose. Tinkamesnio vakaro obuolių pyragui įsivaizduoti negalėjau, todėl namai netrukus prisipildė keptų obuolių ir cinamono kvapų. Pagalvojau tuomet, kad vidinis žmogaus laimės, prasmės ir jaukumo jausmas iš tiesų slypi mažyčiuose dalykuose ir gebėjime juos pamatyti, atrasti arba susikurti, nes dideli dalykai tėra mažųjų visuma. Iš kitos pusės, galbūt nei vieni, nei kiti neturi jokios prasmės. Pastaroji mintis mano protui patiko labiau.