Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kai skaitymas ir mąstymas nesutampa


Priklausau skaičiusiųjų po antklode su prožektoriumi klubui. Tie, kurie šitaip skaitė, supras apie ką aš, nes jie taip pat yra šio nykstančio klubo nariai. Maždaug vienuoliktaisiais mano gyvenimo metais intensyviai prasidėję aiškinimai suaugėliams, kad jau esu pakankamai sąmoninga pati spręsti savo dienotvarkės klausimus, baigdavosi triuškinama nesėkme, todėl knygų skaitymą iki paryčių turėjau dangstyti antklodėmis. Iš pradžių, kai dar tik mokiausi tokio knygų skaitymo būdo meno, mane išduodavo trupiniai lovoje, nes, sutikite, vienas kitas sausainis dar niekam nesumažino skaitymo malonumo.

Taip po antklode susiskaitė Raitelis be galvos, Baltoji pirštinė, Be šeimos, Dėdės Tomo trobelė, Guliveris, Miunchauzenas, Erškėčių paukščiai, Džeinė Eir, Princas ir elgeta, Tomo Sojerio nuotykiai, Tarzanas, ir Vilkšunis Kezanas, Kvailių kaimas, Palčinskaitės, Erlicko eilėraščiai, Hugo, Vernas, Diuma ir daugybė kitų puslapių, kurie daug geriau nei sausainiai nuolat maitindavo nesibaigiantį skaitymo alkį.

Dabar galvoju, kad būtent tais skaitymo po antklode laikais nebūčiau kreivai pažiūrėjusi į elektroninę skaityklę, tačiau, kaip gyvenime neretai nutinka, koks nors daiktas, kuris tuo metu tau tikrai praverstų, atsiranda tik tada, kai tau jo reikia mažiausiai.

Mano namuose gyvena ne šimtai, bet tūkstančiai knygų ir vien mintis, kad jas visas būtų galima pakeisti elektroninėmis, akyse įžiebia nuostabos kupiną siaubą. Darbo kambarys, kuriame žvilgsnį ganau knygų nugarėlėmis ir vis prisimenu vieną ar kitą nuostabų kūrinį, be knygų virstų sterilia palata be turinio, dvasios ir įkvėpimo, o tuščios, baltos ir jokios fantazijos neturinčios lentynos atrodytų kaip po lobotomijos. Net neabejoju, kad neščiau mieles iš tokio kambario kuo skubiau, nes tokiame klaikiame vakuume ir menkiausia mintelė į galvą neįsibrautų.

Po antklode slapstytis nebereikia jau seniai, nors nepamenu, kada tiksliai iš suaugusiųjų išsikovojau sau nuo gimimo priklausiusią teisę skaityti kada noriu, ką noriu ir kiek noriu, tačiau tikrai žinau, kad Remarką, Dostojevskį, Selindžerį, Keruaką, Tolstojų, Lermontovą, Gavelį, Marcinkevičių ir dar daugybę kitų autorių, kurie, išlindus iš po antklodės, pasipylė kaip iš gausybės rago, spėjau perskaityti mokyklos laikais. Nemažai kūrinių ir buvo skirti būtent mokykliniam amžiui. Ir taip, aš manau, kad Remarkas priskirtinas prie mokyklinio amžiaus literatūros, todėl, jeigu esate įkopę į trečiąją amžiaus dešimtį, nebesigirkite, kad jį skaitote. Apvilkite knygą nepermatomu aplanku ir skaitykite tyliai sėdėdami kamputyje. Nors...

Jeigu kas ir turi tūnoti pačiame giliausiame ir tamsiausiame kampe, tai aš. Su visa knyga, kurią perskaičiau. Galutinai tai supratau jau po kokio trisdešimto, o gal keturiasdešimto puslapio, tačiau negalėjau įveikti savo įpročio pradėtą knygą perskaityti iki galo, todėl sąžiningai, nuožmiai ir be jokios vilties patirti skaitymo malonumą, kankinau save iki pat 634-ojo puslapio, kuriame, ačiū autorei, romanas baigėsi. Kad mažai nepasirodytų ir daugiau nekiltų minčių apie tokių knygų skaitymą, perskaičiau ir po kūrinio surašytą padėką, ir autorės pastabas. Pastarosiose tikrai nesitikėjau surasti atsiprašymo už tai, ką man teko patirti. Atsiprašymo ir nebuvo. Tačiau kaip žinoti, kad knyga yra tuščia iki begalybės ir atgal, kol nepaimi jos į rankas?

Uoslė čia nepadės. Bent jau tiesiogine šio žodžio prasme. Beje, jeigu jau prakalbau apie uoslę, tai leisiu sau kukliai užsiminti, kad priklausau dar vienam klubui – Elitiniam knygų uostytojų susivienijimui. Tai tarptautinis profesionalius knygų uostytojus vienijantis klubas, kuriam priklausantys nariai kartą per mėnesį renkasi slapčiausiose vietose esančiuose apleistuose rūsiuose, keičiasi senomis knygomis ir jas uosto. Kad geriau įsivaizduotumėte, ką veikia šiam klubui priklausantys, vaizduotėje nusipieškite anoniminį narkomanų klubą. Tai čia panašiai, tik viskas legalu, nors iš šono gali atrodyti keistai. Visgi, dabar dar geriau suprasite, kodėl man ir elektroninėms skaityklėms yra ne pakeliui. Kaip profesionali knygų uostytoja pasitaisysiu – ne pavėjui.

Jeigu yra pasakymas, patariantis nespręsti apie knygą iš jos viršelio, tai jis dažniausiai nepasitvirtina, o knygos, su kuria dabar sėdžiu pačiame giliausiame ir tamsiausiame kampe, viršelis net rėkte rėkė neimti jos į rankas. Žinote, kaip atrodo kičas kvadratu ir dar padaugintas iš penkiolikos? Pasižiūrėkite į šios knygos viršelį ir sužinosite. Nemaža dalis romano įvykių vyksta Velso dvare, XX a. viduryje ir antrojoje pusėje. Viršelyje vaizduojamas dvaras net nekvepia tuo, kaip jį piešia autorė. Nežinau, ar viršelio dailininkei teko (ne)malonumas skaityti šią knygą, tačiau tai, ką matau viršelyje ir tai, ką perskaičiau po juo, vienija vienintelis dalykas – pigus, lėkštas, dvimatis vaizdas. Proto dykuma ir tiek. Jeigu romano veikėjai – britai, dar įkalkime ant viršelio Burberry rašto motyvą ir viskas turėtų būti gerai. Bet gerai kažkodėl nesigavo. Iš kitos pusės, tai yra pigiems romanams apie nieką būdingas viršelis, kuriamas galvojant apie kvailoko, nereiklaus skaitytojo psichologiją ir dažniausiai orientuotas į itin siauro akiračio moteris, kurių gyvenimo ribos prasideda ir baigiasi valgio gaminimu, serialų žiūrėjimu ir tokių knygų skaitymu. Į moteris, kurios pradėjusios skaityti arba net sugebėjusios perskaityti, pavyzdžiui, Stounerį, rėžia įvertinimą – knyga apie nieką arba dar aiškiau – nepatiko. O ši knyga patinka ir net labai. Užtenka paskaityti komentarus:

Knygos.lt komentatoriai vertina:
Nuostabi knyga
Labai patiko
Labai puiki knyga. Tai nėra vien meilės romanas, čia rasit visko.

Patogupirkti.lt komentaras antrina:
Labai patiko

Toks pats krykštavimas vyksta ir Knyguklubas.lt puslapyje:
Knyga, pavergusi mane nuo pat pirmųjų puslapių.
Nuostabi knyga, labai gaila, kad jau pabaigiau ją :)

O kur dar liaupsės skaitytojus vienijančiose Facebook grupėse.

Iš kitų tokio pobūdžio romanų liūno šis išsiskiria nebent savo bereikšme apimtimi, kurią įveikiau per tris vakarus ir tai labi daug ką pasako. Pamėginkite per tris vakarus perskaityti šešis ar septynis šimtus, pavyzdžiui, Marselio Prusto puslapių. Trys vakarai nykaus, plokščio teksto, prigrūsto banalių, primityvių dialogų, skaitymo. Klišinis siužetas įtraukia tiek, kiek gali įtraukti žurnalas Žmonės arba kuri nors daytime television laida – kažkas sudegė, kažkas numirė, kažkas gimė, kažkas išprotėjo, įsimylėjo ir, žinoma, prarado atmintį. Keista, tačiau šioje knygoje niekas nenukrenta nuo laiptų. Viena žargstė visiems kojas vardan išlaikytinės gyvenimo ir galų gale, gyvenimo saulei slenkant vakarop, suprato, kad myli tą, kuriam kojų dar neišžergė, kita išprotėjo, nuolat patirdavo flashback‘us ir buvo eilinė aikštinga psichė, o trečioji ožkytėlė – tokio blankaus charakterio, kad neverta nei užsiminimo. Štai ir viskas, ką jums reikia žinoti apie šią knygą.

Skaitymas, visų pirma, yra intelektinė veikla. Grožinės literatūros skaitymas dar suteikia ir skaitymo malonumą. Ir tai nėra tik mano nuomonė. Tai yra mąstančių žmonių taisyklė, kuriai Lucinda Riley knyga Angelų medis nepaklūsta. Septyniolikos dalių knygos apie nepakartojamą don chosė meilę ir aistrą barbaritai yra skirtos gebėjimo mąstyti dovanos neturintiems arba tiesiog tingintiems mąstyti skaitytojams, kurie krauna pinigus ir kelia reitingus tokių knygų autoriams. Pastarieji nebūtinai yra kvaili, dažniausiai jie tiesiog meistriškai naudojasi begaliniu skaitančio planktono tingumu irba bukumu.

Nobelio, Man Booker, Nebula ir kitų visuotinai pripažintų premijų laureatai vertinami ne pagal dundukų šūksnius, kaip jiems patiko ar nepatiko knyga. Jie vertinami pagal turinį, kurio dundukai nesugeba suprasti.

Komentarai

  1. Anonimiškas2020-02-04 21:39

    Yra toks geras posakis: “Jei gali nerašyti - nerašyk”. Tiesiog neskaitoma grafomanija

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar yra toks posakis: Jei gali neskaityti - neskaityk.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.