Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie karikatūras, voodoo ir Jėzų su džinsais. Rimtas požiūris į skirtingas pasaulėžiūras

Nors metai dar net neįpusėjo, manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios laimės metų frazės titulą, kaip p. Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors bent panašaus į Už Lietuvą, vyrai! (frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje, nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko).

Rinkimų rezultatai sostinėje džiugina. Kuo mažiau šiaudinių kaliausių valdys mano šalį, kuo greičiau tirps biurokratijos ledynai, kuo sparčiau švarės valdininkų rankos, tuo mums visiems bus geriau. Tai, ką ir kaip tiesioginėje debatų laidoje vakar kalbėjo p. Artūras Zuokas, labai švelniai tariant, buvo nemalonu. Daug pastangų nereikalaujantis ir nešvarus mėginimas surinkti kitos tautybės elektorato simpatijas, oponento teiginių traukimas iš visų įmanomų kontekstų ir kiti pigūs užėjimai nedaro poveikio (arba daro priešingą poveikį) mąstantiems. Tačiau elektoratas yra įvairus, mintys kyla įvairios, nuomonės būna skirtingos ir šis tekstas yra apie tai.

Pakalbėkime apie mintis, kurios kyla įvairios. Tai, kad Seimo narė p. Juknevičienė, buvusi krašto apsaugos ministrė, pasisakė apie mintis stebint besimeldžiantį musulmoną, yra gerai. Visų pirma, gerai todėl, kad pats minčių įvairumas savaime yra gerai. Mintis galvoje sukelia per gyvenimą sukauptos žinios, todėl, kuo žmogus turi daugiau žinių, tuo daugiau ir įvairesnių minčių jam kyla, o kuo mintys įvairesnės, tuo daugiau alternatyvų įžvelgiame. Pasikalbėkite su bulvių maišu ir suprasite, ką noriu pasakyti. Alternatyvūs sprendimai yra reikalingi todėl, kad žmogus yra socialinis gyvūnas, jo išlikimas priklauso nuo surastų kompromisų su kitais žmonėmis, nuo jo lankstumo, nuo sugebėjimo suderinti savo ir kitų socialinės aplinkos individų interesus. Todėl reikia bėgti nuo tų, kurie turi tik vieną ir kategorišką nuomonę, nuo tų, kurių mintys yra neįvairios, kurie kaip geniai patys sau vieni medį kala, be jokių argumentų, be jokio žinojimo, be kompromisų, be alternatyvų. Venkite tokių, kurie rėkauja nuo sofučių žiūrėdami kakadu ir reiškia savo vieną ir vienintelę mintį. Tokių nuomonei susiformuoti užtenka vieno straipsnio delfiuose, nes daugiau žinojimo jų užkalkėję smegenų diskai netalpina. Tai šitie bulviagalviai ir augino pykčio bangų internetuose daigus. Vieni iš jų šūkavo apie islamofobiją, kiti nematė skirtumo tarp musulmono ir ekstremisto, treti šiaip šūkavo beleką. Nesvarbu apie ką bulvė rėkia, svarbu tai, kad ji rėkia apie tai, ko nesupranta. Bulvė nežino, kas yra islamas, fobija, ekstremizmas, terorizmas, tradicija, religija, paprotys, pasaulėžiūra.

Bulvės pasaulio centras ir mąstymo ribos yra pati bulvė.

Tą rytą, kai po bemiegės nakties snūduriavau lėktuve, šalia manęs sėdėjęs musulmonas viso skrydžio metu nepaleido iš rankų misbaha (tai tokie musulmonų naudojami maldos karoliai, kaip katalikų rožančius). Jis buvo ramus, susikaupęs ir tas jo žiūrėjimas į vieną tašką man taip pat kėlė įvairių minčių. Tikrai būčiau ramiau bluostą sudėjusi, jei šalia manęs būtų sėdėjęs koks nors rubuilis, apskrito ir malonaus veido amerikietis, ant kelių pasidėjęs Big Macʼą. Ir rubuilis amerikietis, ir musulmonas–ekstremistas–teroristas–bet koks kitoks blogis ir grėsmė gyvybei – nebūtinai teisingi šabloninio mąstymo pavyzdžiai. (Būsiu atvira – tada nuo tokio žinojimo lėktuve man nepalengvėjo, bet čia yra mano, ne mano bendrakeleivio problema.) Argumentai, kad, pavyzdžiui, budistai ar krikščionys nesprogdina lėktuvų, yra besvoriai. Žudyti galima ir kitokiu būdu. Ir tai yra daroma, nepaisant religinės, tautinės ar dar kokios kitos priklausomybės. Tarp lietuvių taip pat yra žudančių, prievartaujančių, terorizuojančių kenkėjų, visokios nuolat bažnyčių slenksčius minančios bobutės neretai būna tokios piktžaizdės–davatkos, kokių man dėl fantazijos stokos net susapnuoti nesigautų. Neretas vyresnio amžiaus lietuvis gali būti ne tik beviltiškai prasigėrusi lupena, bet ir daug blogiau – kažkokstaibarbarasišrytų.

Suprantama, kodėl Seimo narė suskubo ištrinti socialiniame tinkle patalpintą savo įrašą. Ištrynė. Tai irgi yra gerai, nes tai priminė, kad tarp žodžio žmogus ir žodžio politikas, yra dedamas ne taškas, o brūkšnys. Politinėje arenoje vykstanti žaidimo partija neleidžia to pamiršti viešiems asmenims, kurių pasisakymai formuoja ir bulvių, ir mąstančiųjų nuomonę. Šia prasme labai džiaugiuosi, kad nesu viešas asmuo ir galiu visa apimtimi naudotis žodžio laisve tada, kai tik noriu.

Vis dėlto, didžiausias šios neapgalvotai išsprūdusios frazės nuopelnas – tai jos sukeltas rezonansas, paskatinta diskusija. Aš vis mąsčiau, ar galima išspręsti skirtingų pasaulėžiūrų sankirtų konfliktą, ar galima rasti bendrą jų vardiklį ir jas visas sujungti į vieną tobulą figūrą. Atsakymas šiame tekste netilps, ne jis yra svarbiausias. Mano tiesa nebūtinai yra jūsų tiesa, nebūtinai danguje yra taip, kaip žemėje. Kaip man vertybė yra taika, taip kitam vertybė gali būti karas. Statyti ir griauti – tai du antonimai, įgyjantys prasmę tik tada, kai egzistuoja ir viena, ir kita.

Vakarietiškoji (turiu omenyje ne geografinį, o kultūrinį terminą) pasaulėžiūra nėra nei absoliuti pasaulio tiesa, nei visatos centras.

Teisė, kaip privalomų žmonių tarpusavio elgesį reglamentuojančių taisyklių visuma, čia griežtai ir tvarkingai atribota nuo politikos, religijos, moralės, papročių. Čia pabrėžiamas žmogaus individualumas, teisinė lygybė. Pamėginkime tai paaiškinti hinduizmo pasaulėžiūros atstovui ir liksime nesuprasti. Induistinėje teisės tradicijoje lygiateisiškumo principas prieštarauja jų išpažįstamos religijos, t. y. hinduizmo, esmei – priimti savo nelygiateisiškumą kastų sistemoje kaip natūralią pasaulio tvarką, paklusti karmos įstatymui. Vakarietiškosios teisės tradicijos šalyse konfliktus spręsti teismuose yra lygiai taip pat įprasta, kaip ir išsivalyti dantis. Todėl liksime nesuprasti ir Tolimuosiuose Rytuose (pvz., Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje). Ten teisė tėra gėdingas žmonių elgesį reguliuojančių taisyklių papildinys, tarsi koks nepadorus ir barbarų sukurtas būdas spręsti tarpusavio konfliktus. Konfucianistinė, budistinė, daoistinė tradicija moko vidinės disciplinos, konflikto priežasčių ieškojimo savyje, pabrėžia kolektyvinio intereso svarbą, lyginant su asmeniniu interesu, akcentuoja kolektyvinę, ne asmeninę, atsakomybę, neigiamai vertina darnos griovimą savo teises ginant teismuose. Geriau nusileisti, priimti iškentėtą neteisybę ir taip įgyti nuopelnų bendruomenės ir dievybės akivaizdoje (Zweigert K., Kötz H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2002). Konfucianistinės etikos formuluojama kosmoso tvarka lemia nelygybę tarp žmonių, kuri, kaip ir induizme, yra natūrali duotybė. Kinų pasaulėžiūroje vyraujanti dao filosofija suformavo pagrindinį veikimo principą – tai neveikimas (wu wei), kuris mums, vakariečiams, yra suprantamas lygiai tiek, kiek karvių garbinimas arba zombio sąvoka. Pagal wu wei principą, negalima kištis į natūralią gėrio ir blogio tėkmę, sąveiką ir pusiausvyrą. Viskas turi tekėti savo vaga, mums nereikia mosikuoti iliuzinėmis žmogaus teisių vėliavėlėmis, šūkauti apie visuotinę taiką pasaulyje, nes taika ir karas, gėris ir blogis – ritmingai muša į vieną visuotinės darnos būgną. Ar jums vis dar nuostabu, kodėl kinai stebisi Jungtinių Amerikos Valstijų reiškiamu rūpesčiu dėl žmogaus teisių Kinijoje?

Vakarietiškosios vertybės, lyg koks svetimkūnis, pūliuoja ir mitiniame Afrikos pasaulėvaizdžio kūne. Iš voodoo magijos į mūsų kino filmus perkelti zombiai neturi nieko bendro su tradicinės Afrikos pasaulėžiūrą atspindinčiu dvasių pasauliu, ritualų svarba, žmogaus santykio su gamta suvokimu. Čia visuomenės ląstelė yra ne žmogus, o bendruomenė, be kurios žmogus tėra tik mirusi chromosoma. Žmogus negali turėti žemės nuosavybės teisių, nes žemė yra ne pavienio žmogaus, o bendruomenės gėris, kurį jai suteikė Dievas. Religija ir papročiai, priešingai nei Vakarų tradicijoje, čia yra pagrindinis (neretai ir vienintelis) teisės šaltinis.

Mums mūsų teisės prasideda nuo ratio scripta, kiti jų ieško kažkur anapus, kaip visatos platybėse išsibarsčiusių x–failų. Islamiškajame pasaulyje egzistuoja viena ir absoliuti tiesa – Koranas. Kuris atsakymas yra teisingas? Kur yra tavo ir mano teisių šaltinis? Ar gali būti taip, kad abu atsakymai yra vienodai teisingi ir vienodai klaidingi? O gal atsakymai yra vienodi, tik pasirinktos skirtingos sprendimo formulės? Ar galime, nesuradę vieno teisingo atsakymo skirtingų pasaulėžiūrų sankirtos taškuose, viltis surasti atsakymų įvairovės vienovę?

Ar aš turiu teisę karikatūrose vaizduoti islamo pasaulėžiūrą? Ar tikrai neabejojate, kad turiu? Jeigu taip, kokia apimtimi? Ar mano teisės nesibaigia ne tik ten, kur prasideda kito laisvės, bet ir ten, kur prasideda kita kultūra, kita tradicija, kita pasaulėžiūra? Neneigsiu, kad man patiko džinsus vilkinčio Jėzaus įvaizdis (atleisk man Dieve, bet tavo sūnui jie velniškai tinka). Nepaisant to, manau, kad vidiniai moralės dėsniai, gilesnis skirtingų pasaulėžiūrų pažinimas, noras ne teigti savo tiesas, o siekis suprasti kitą, pagarba kitokiai nuomonei net ir tada, kai ji radikaliai prasilenkia su tavo pasaulėžiūra – tai tie veiksniai, kurie priverčia susimąstyti, ar visada yra reikalinga naudotis savo teisėmis neatsižvelgus į kitus kontekstus.

Nesupraskite neteisingai – nepalaikau ir neskatinu nuolaidžiavimo agresijai, smerkiu žudymą, ekstremizmą, terorą, tačiau, kad ir kokia būtų mano pozicija, visada atsiras jai prieštaraujančių. Mes visada turėsime taikos tiek, kiek turime karo. Taip yra ir taip, tikriausiai, turi būti. Man tai nepatinka, bet mirus vienai meškai Kryme, gims kita meška.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.