Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Senasis Naujųjų scenarijus

Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti visada tokia pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Saujelei nelaimingųjų, kaip visada, jos nutrauks vieną kitą pirštą. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

Naujienų portaluose taip pat nieko naujo – tekstų šiukšlynai, kuriuose turi knistis pats. Ten ir kraupi vienmetės žurnalistės mirtis, ir patarimai, kaip patirti orgazmą.

Dar viena privaloma Naujųjų sutikimo scenarijaus dalis – patarimai, būrimai, magijos, astrologijos ir visi kiti užkalbėjimai, kaip pasitikti Naujuosius, kad būtum turtingas, sėkmingas, laimingas. Nesvarbu, kad astrologiniai (astronominiai?) metai išauš vasario mėnesį. Būtent tada, tikriausiai, ir reikėtų sėdėti prie mediniais indais nukrauto stalo ir gerti ožkos pieną (o gal obuolių vyną?).

Kaip ir kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, nutįsta ir įvairiausi sąrašai, topai, metų nugalėtojai, metų pralaimėtojai, sraigteliai, varžteliai. Pasižadame, išsižadame, apibendriname, įsipareigojame, suplanuojame, surūšiuojame ir kuriame vaizdinius, kaip gyvensime naujai, kaip šviežiai, kaip sportuosime, kaip mesime svorį, kaip skirsime daugiau laiko artimiesiems, kaip mokysimės pasakyti NE, kaip daugiau judėsime, kaip mažiau sėdėsime, kaip produktyviau dirbsime, mesime rūkyti, nepiktnaudžiausime alkoholiu, nutrauksime santykius su meilužiais, kaip pagaliau įsuksime perdegusias lemputes savo galvose, kaip viskas nušvis ir pakvips šviežumu, kaip viskas bus nauja, žalia, liekna, gryna.

Nuo rytojaus. Nuo pirmadienio. Nuo kitų metų. Nuo kitų metų kito mėnesio kitos dienos.

Mes būsime kitokie. Būsime tokie, kokiais visada svajojome būti. Būsime tokie, kokius mus nori matyti. O gal tokie, kokiais būti reikia? Nesvarbu kokie, bet KITOKIE ir viskas bus KITAIP.

B u l l s h i t .

Smegenų ledynmetis, graudžiai niūniuodamas Maironio giesmes, paskutinėmis metų dienomis užplūdo bankomatus. Atsilupėlių masių elgesio modelis taip pat nesikeičia. Tikiuosi spėjote pasiimti visus savo pinigus iš bankomatų, nes po Naujųjų, kai jie vėl pradės veikti, sako pinigus duos rubliais. Dar sako, kad ne visus pinigus atiduos.

Prieš Kalėdas į rankas pakliuvo daugiau kaip prieš dešimtmetį teisės psichologijos studijų metu mano atliktas testas. 44 klausimai. Į juos reikėjo atsakyti taip arba ne. Įvertinus atsakymus, galima nustatyti asmens priklausomumo nuo konteksto lygį, bet nesigilinkime į tai. Esmė tame, kad dabar, atlikusi testą iš naujo, į daugiau kaip pusę klausimų atsakiau priešingai negu buvau atsakiusi tada. Tapau ne tokia kategoriška, ne tokia nepriklausoma, matau daugiau spalvų, ne tik juodą ar baltą, sprendimus priimu atsižvelgdama į daugiau aplinkybių ir, apskritai, supykau ant savęs, kaip tada galėjau į klausimą atsakyti ne, kai šiandien man šviečia ryškus taip.

Taigi, visgi keičiamės. Keičiasi ir aplinka, kuriai nurašome visas savo skolas ir nuodėmes. Ir gyvenimas nėra toks blogas ar toks geras, koks jis atrodo. Mes gyvename šiandien. Nekurkime planų, nežadėkime, nelikime praeityje, nebijokime dabarties ir savojo aš-dabar. Mums nereikia Naujųjų, kad pradėtume įgyvendinti svajones, mums nereikia apsivemti nuo netikrumo, kad išmoktume atsirinkti ir atskirti tai, kas tikra.

Norėčiau padėkoti Andriui Mamontovui. Už antrąją Kalėdų dieną padovanotą širdį, už muziką, kuri gydo. Kai visos čipsinės ūdros išbėgo pasiimti paltų, suskambo Vandenyje. Skambėjo tiems, kuriems ir buvo skirta. Norėčiau padėkoti visiems, kurie dovanoja širdį, nes pinigai nėra vienintelė atsiskaitymo, davimo, aukojimo valiuta.

Kieme jau ima nedrąsiai pykšėti petardos, o aš pasitinku ne Naujuosius metus. Pasitinku naują dieną. Tegu būna ji tokia, kokia turi būti arba tokia, kokią susikursime. Tegu būna viskas gerai. Būkite laimingi arba nelaimingi, bet dabar.

P. S. Sapnavau vairavimo instruktorių. Įdomu, ką tai galėtų reikšti?

Komentarai

  1. Instruktorius sapne? Gal vairuok atsargiau slidmečiu, bo pasivysi kažką tfu-tfu-tfu-per-kairį-petį.
    Kaslink minių prie bankomatų: su brangiausiąja sėdėjome Can-Can picoje, per stiklinius langus matėsi strošna eilė prie Swedbanko. Šiais laikais, kai praktiškai visi atlyginimą gauna į banko sąskaitas ir trui mokėjimo korteles - no sense laikyti krūvas grynų pinigų kišenėje. Poros dienų išlaidos ir psio. Pasikels tie bankų serveriai, net jei nuluš pirmą dieną :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, kad sapnas buvo dėl instruktoriaus asmenybės, labai nerealus dėdė jis.
    O bankomatai ir liks bankomatais, kaip ir debilai išliks debilais, jokia smegenų transplantacija nepadės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš, prisipažinsiu, norėčiau to Naujamečio kaip šventės su draugais, bet... Nei aš, nei antra pusė nevartojam alkoholio visai, tad visose šventėse neišvengiamai ateina momentas, kai, bent man, tampa labai labai nejauku ir suprantu, kad tų mielų man žmonių tokios būklės aš matyti nenoriu. Tai ir gaunasi kažkaip, kad vis tuos Naujuosius kaip pensininkai pasitinkame - keliaujame į VCUP stovėjimo aikštelę, apžvelgiame viso Vilniaus fejerverkus, o tad keliaujame pasivažinėti po naktinį Vilnių. Šiemet tik prie atrakcijų prisijungė daugiau bičiulių pensininkų, tad užsukome namo po vidurnakčio, prisivirėm termosus arbatų ir ėjome pliurpti apie viską viską, o, atsidarius degalinėms, pasidžiaugti nauja valiuta :)

    Stebėjausi tais, kurie prisiklausę gandų/draugų/pažįstamų stovėjo eilėse prie bankomatų, užgrūdo juos pinigais, dabar stovi eilėse prie pašto. Atrodo, kad litai, kaip savaime yrantys parduotuvių maišeliai, ims ir suirs po savaitės..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dina, jūs mane nustebinote. Maniau, kad blaiviai švenčiančių bendraminčių rasti nėra sunku. Labai negerai, kad jaučiatės kaip pensininkai, nes abstinencija - gyvenimo būdas, kuriuo reikia didžiuotis. Jaustis nepatogiai dėl to, kad per šventes nesate pavėpę nusišnekėtojai, kuriems rytoj išauš ne tik fiziologinės, bet ir moralinės pagirios, tikrai nereikia. Iš kitos pusės, įsivaizduoju, kaip nejauku, kai aplinkui visi nesąmoningai kriuksi, o tu, būdamas blaivaus proto, turi apsimesti, kad juos supranti ir tau linksma arba pakeisti kompaniją. Blaiviai švenčiančių, kaip suprantu, reikia ieškoti su žibintais ir ekskavatoriais?

    Pašto neminėkit, nes vakar, pusantros valandos atstovėjau eilėje, buvau per prievartą teleportuota į sovietmetį ir dabar noriu paleisti į orą visus Lietuvos paštus, kad negrįžtamai išskristų į kitą tikrovę.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Aš irgi šiuo periodu jaučiu alergiją paštams. Pradėjau gudrauti ir visur atgalinį nurodau darbovietės adresą. Tuomet siuntiniai, užuot laukus galimybės juos atsiimti valandą, patys pasiekia mane atkeliaudami tiesiai į biurą.

    O dėl naujamečio.. Įprastai, kai nėra švenčių, tai, kad nevartoju alkoholio, visiems atrodo labai normalu. Tačiau vos tik šventė, žmonės kažkaip nebesupranta "ne". Ima mekenti, nutaiso graudžius veidus, traukia vieną po kito brangesnius gėrimus kuilių akutėmis mirksėdami, nes "gal ponams tiesiog visų geriamas brendis per prastas ir norisi geresnio?" Arba dar - visiems atrodo, kad alkoholio negėrimas negali būti susijęs su šampanu/putokšliu, ir jau ko ko, bet pakelti taurės už kažkieno sėkmę turėčiau neatsisakyti. Keliu - kokių sulčių ar vandens taurę. O jie raukosi ir vaiposi. Antrosios pusės giminės taip pat niekaip nesupranta. Dabar, praėjus daugeliui metų buvimo kartu, pradėjo toleruoti, tačiau anksčiau buvo kur kas sunkiau, žmonės net pykdavo, kad negerbiame ir esame bjauraus būdo nesutikdami išgerti...
    Tad ir "pensininkai" atsirado pusiau juokais, kažkas mudu taip praminėm, mat alkoholis esą jaunimo linksmybių forma, o mes - kaip pensininkai - vietoje klubų, loftų, šokių ar plotų tiesiog praleidžiame vakarus namie, mieste važinėdami, gerdami kavą/arbatą ir pan. :)

    Aš, Rūta, galvodama apie jus kažkodėl natūraliai susidariau blaiviai švenčiančios moters įvaizdį. Nesuklydau :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.