Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2014 m. lapkričio 28 d.

Skambutis iš praeities

– Klausau.

– Laaaaabas, gražuole! Spėk, kas skambina? – išgirstu nemaloniai dirbtinį moterišką balsą.

– Kaip išsilaikius?! Nepažįsti?! – toliau žvygauja ragelyje, lyg kalvio paplonintu liežuviu.

– Mano spėlionės gali atimti daug brangaus laiko, juk laikas kiekvienam brangus, tiesa? Klausau jūsų, – ištariu be susižavėjimo ir pagalvoju, kad tokios pokalbių pradžios niekada nežada nieko gero.

– Čia aš, Jurga! Rimtuolė tu, kaip visada! Šimtas metų! – toliau spygauja kažkuriame gyvenime girdėtas balsas.



Tyliu. Pasijuntu nesmagiai. Mintyse prabėga pažįstamos Jurgos, Jurgitos, bet šitas balsas nepriklauso nei vienai iš jų.



– Taip ir maniau, kad nepažinsi! Reiškia, kad turtinga būsiu! – čaižiai nuaidi, lyg aukso puodą laimėjusi būtų.

– Taip, aš klausau jūsų, – mėginu išspausti linksmesnę intonaciją.

– Jurga, Valdo Jurga! Iš mūsų kaimo!



Prieš akis išnyra Komaro dvaro parkas, toks nuostabus ir vasarą, ir žiemą. Kiek gitaros akordų ten nuskambėjo, kiek juoko ir ašarų, kiek paslapčiomis surūkytų cigarečių – niekas nesužinos. Tai štai iš kur tas balsas, balsas iš praeities. Tik tada, kai girdėjau jį paskutinį kartą, gal prieš penkiolika metų, jis buvo tikras.



– Ak, taip, Jurga, malonu tave girdėti, – tikriausiai sumeluoju pati sau.

– Buvau čia kažkurią dieną sutikusi Mariuką, sakė krūta teisininkė pasidarei.

– Kaip tu gyveni? – tęsiu keistą pokalbį.

– Ai, žinai, tiek metų prabėgo, kad nežinau, nuo ko pradėt. Vis nerasdavau laiko paskambint, o ir žinai... Tu Vilniuj, aš – Kaune, tai kažkaip...

– Taip, laikas brangus.

– Vaikų turiu. Visus tris. Ir vyrą. Vis dar. Bet skirtis užsimanė, brudas šitas, susirado kažkokią advokatę, nori mane su vaikais pliką, basą palikt. Darbe dar vakar liepė rašyt pareiškimą. Atleidžia mane, įsivaizduoji?!

– Apgailestauju, – neapgailestaudama pasakiau.

– Tai šita... Žiek... – ima veblenti paauglystės prisiminimas, o aš mintyse dėlioju facepalms.

– Taip, Jurga, klausau.

– Tai gal susitinkam? Pašoksiu iki Vilniaus, kada tau patogiau, paplepėsim, ne telefonu čia. Ir šiaip pasiilgau. Galvoju, gal padėtum man, a? Žinai, kokie tie advokatai.... brangūs.... plėšikai! Ten tau laiko daug neužims, tau ten bus eilinė skyrybų byla. Dar dėl darbdavio mano gal ką sugalvosim. Aš pietus statau, ok? Tai skolinga neliksiu.



...



...



...



– Žinai, nesispecializuoju aš darbo teisėje, mieloji, – tariu abejingai žiūrėdama į ant stalo atverstą darbo kodeksą. (Dieve, užbaik šitą pokalbį greičiau!)

– Tai nieko, juk sugalvosi kažką, protinga mergaitė esi. Nepasiilgai? – nustebo surimtėjęs praeities balsas.

– Apgailestauju, bet negalėsiu tau padėti. Sėkmės, Jurga, dabar turiu baigti pokalbį.





---

Taip ir gyvename. Prasilenkdami teištariame vienas kitam tik pilką it žemė labas.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą