Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2014 m. rugsėjo 7 d.


Užsistovėjęs vanduo prarūgsta. Tu turi eiti, žmogau, nes nežinai, koks stiprus tu esi ir kiek daug tu gali. Be galo daug.

Didžiausias mūsų priešas yra mūsų baimės, kurios mažais, tačiau užtikrintais, kąsneliais kaskart nukanda po gabalėlį svajonės gyventi.

Tą vienintelį kartą, kai ateina naktis ir ima staugti vienatvė languos, kai laikrodžio rodyklės pradeda varvėti lyg žvakių vaškas ir ankštoje matricos zonoje, rodos, girdi, kaip lūžinėja kaulai ir imi vis labiau dusti, tu pagaliau išeini. Ir supranti, koks nelaisvas tu buvai. Koks graudžiai nelaisvas savo menkame komforto kambarėlyje sėdėjai vykdydamas sistemos programas. Shift + delete. Butelis vyno. Dar vienas. Ir tu vėl veiki. Veiki, kad vykdytum. Ir atvirkščiai. Kaip mechanine alyva suteptas sraigtelis. Kaip laboratorinė pelė rate. Bėgi. Bėgi. Bėgi. Vietoje. Į niekur.


Komentarų nėra :

Rašyti komentarą