Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. rugsėjo 14 d.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis


„Coming back to where you started is not the same as never leaving.“
Terry Pratchet, A Hat Full of Sky

Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.

Naujas kelias prasidėjo tik išėjus iš namų. Nelietuviškai nusiteikęs taksi vairuotojas parodė shortcut‘ą į Vilniaus oro uostą.

Tokių nuostabių debesų pro lėktuvo langą mačiusi dar nebuvau. Galbūt todėl, kad naktį prieš kelionę pavyzdingai ėmiau mažinti niekam nereikalingų ir neįdomių darbų krūvą ir miegui padovanojau tik dvi valandas. Balkšvų pūkinių debesų jūra pavirto į Antarktidos žemyną ir sniego kutulai driekėsi toliau už horizontą. Vėliau kažkas tuos debesis išsklaidė ir pribėrė ant žemės trupinių, kurie ten, apačioje, yra rimtai nusiteikę daugiabučiai. Juose dar sugeba sutilpti šimtai ankštų butelių, kuriuose kiekvienas kažką vis krapšto, verda, siurbia ir kitaip juokingai kruta. Kam šveisti tas vonios plyteles, kai viršuje taip gražu ir jų iš čia nesimato? Kam įdomu, kiek kainuoja kilogramas morkų? Gal tiesiog susideginkit kartu su visomis savo uogienėmis ir muilina buitimi?

airBaltic siūlo verslo klasę – atvirą pasityčiojimą ir iš verslo, ir iš klasės. Tačiau tai atskira tema.

Barselonoje klimatas akivaizdžiai diktuoja stiliaus charakterį. Kol mudu su gyvenimo draugu, tyliai gurkšnodami vakarą ir beveik tobulai paruoštą sangriją, laukėme naktinio autobuso, minios apnuogintų ir tatuiruotų kūnų sparčiai keitė viena kitą.

Apsimiegojusi cigaretė rytiniame Leone, pro autobuso langą bėgantys Ispanijos kaimų peizažai ir nekantrus laukimas nuvedė į Ponferradą. Tai tikriausiai nebuvo mano kelio pradžia. Ji prasidėjo kažkada anksčiau, anksčiau negu galiu prisiminti.

Po virvės traukimo varžybų plačiai atsivėrė albergo durys ir, suskambus muzikai, kiemo viduryje tylėjęs fontanas ištryško į viršų mažorais. Iš svetingų rankų ėmė lietis šalta arbata. Tvarkingai išsirikiavusios dviaukštės metalinės lovos gundė ištiesti pavargusias kojas, tačiau kieme laukė žalias vasaros vakaras. Ne beveidis koks – pilnas atvirų širdžių šnekėjimosi, šypsenų, jaukaus susimąstymo ir įprasmintos dienos nuovargio. Visur žydėjo vazonuose spalvotai sutupdytos petunijos. Atsigulėme ant žolės, šalia kieme esančios bažnytėlės, ir, iš mažų molinių stiklinių gurkšnodami vyną, tingiai stebėjome dvasininkus, piligrimus ir jų pokalbius, kurie, saulei nusileidus ir suskambus gitaros akordams, pavirto viena melodija. Tai buvo festina lente ir carpe diem daina, tai buvo dėkingumo daina. Tą naktį aš ją sapnavau ir niekada jos nepamiršiu.

Šeštą ryto alberge tebemiegojo vos keli piligrimai. Kiekvienas turi savo laiką ir priežastis išeiti ir eiti. Pirmą kartą į rankas paėmusi lazdas, jaučiausi lyg ką tik gimęs ir vaikščioti besimokantis keturkojis voras. Dabar galėčiau dėstyti ėjimo lazdomis kursą, garbės žodis.

Žinote tą jausmą, kai galvoje ima skambėti kokia nors melodija? Ji dažniausiai būna šlykšti užstalės dainiūkštė, tinkanti tik runkelių baliukams, cepelinams ir degtinei pagardinti. Tokia dainiūkštė, kurios niekada neklausau, neklausysiu ir ją išgirdusi noriu bėgti neatsigręžusi. „Keitėėėės ir miestai ir veidaiiiii <...>.“ Užteks, tik nebeniūniuokite toliau. Tačiau taip ir buvo. Tikriausiai būtų lengviau aprašyti tai, ko nemačiau savo kelyje. Tai, ko nepatyriau, ko nepajutau, ko nesupratau. Sąrašas būtų ženkliai trumpesnis.

„The Camino is the way of sharing.“ Taip kartą man pasakė vienas kelio draugas. Dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje. Didžiausias džiaugsmas yra duoti ir dalintis viskuo, ką turi. Su visais. Kelyje daiktiškumas praranda prasmę, turėjimą keičia buvimas. Išsigrynina žmogaus ryšys su žmogumi ir gamta, atsiveria širdys, o nuovargis, pūslės ant kojų, ištinę ir skaudantys sąnariai tampa tokie bereikšmiai ir net savaip malonūs. Kai pavargęs ištiesi kojas, kai mintyse prabėga dieną sutikti veidai ir įspūdžiai, kai šalia tau šypsosi kelio draugas, tu supranti, kad viskas, kas netilpo širdyje ir ko gali prireikti, telpa vienoje nedidelėje kuprinėje, kurią nešiesi ant pečių. Kuprinė ant pečių ir Dievas manyje. Beje, pastarasis tikrai yra. Jis nuolatos per kaitrą šaldė kuprinėje esantį alų. Ir netikėk, žmogau.

Kas išeina į kelią ieškoti Dievo, tas atranda save. Kas išeina ieškoti savęs – atranda Dievą. Aš nežinojau, ko ieškoti išeinu, tačiau žinojau, kad privalau kažką surasti. Radau ir vieną, ir kitą.






 

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą