Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2014 m. gegužės 6 d.

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Rankpinigiai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų nebaigtiniame prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąraše, išdėstytame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje. Rankpinigių sąvoka yra apibrėžta CK 6.98 straipsnio 1 dalyje: „rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos vykdymą“.

Atsižvelgdami į nurodytą rankpinigių sąvoką, galime išskirti šias tris rankpinigių funkcijas:
  1. mokėjimo: rankpinigiai yra skolininko kreditoriui mokėtinos sumos dalis (tačiau pažeidus rankpinigiais užtikrintą pagrindinę prievolę, ši funkcija netenka galios, nes „tokiu atveju pagrindinę reikšmę įgyja rankpinigių užtikrinamoji funkcija <...>, ta pati rankpinigių suma, kuri buvo sumokėta pagal sutartį priklausančių mokėjimų sąskaita, pažeidus prievolę, tampa sankcija atsakingai už prievolės neįvykdymą šaliai. Būtent tai ir sudaro rankpinigių, kaip vienos iš prievolių užtikrinimo priemonių, esmę“, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2000, 43 kat.),
  2. įrodomąją: rankpinigių perdavimu įrodomas sutarties sudarymo faktas, t. y. patvirtinamas pagrindinės prievolės egzistavimas (rankpinigiai – nuo pagrindinės prievolės priklausanti ir ją užtikrinanti papildoma (šalutinė) prievolė), o ne susitarimas dėl pagrindinės prievolės atsiradimo ateityje (dėl šios priežasties rankpinigiais negali būti užtikrinta preliminarioji sutartis),
  3. užtikrinamąją: rankpinigiais užtikrinamas pagrindinės prievolės vykdymas. „Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą“ (CK 6.100 straipsnio 1 dalis).
Šios trys rankpinigių funkcijos, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo nutartyje išskyrė dar 2000 m. vasario 2 d. (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, 43 kat.), yra būtini rankpinigių elementai, t. y. tam, kad pagal sutartį mokama pinigų suma būtų pripažįstama rankpinigiais, ji susitarimo dėl rankpinigių sudarymo momentu turi atitikti visas tris nurodytas funkcijas. Aptariama LAT nutartis yra dažnai cituojama ir ja yra remiamasi aiškinant rankpinigius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Šioje nutartyje buvo išaiškinta, kad siekiant atitinkamą pinigų sumą pripažinti rankpinigiais, yra svarbu konstatuoti ne tik visų trijų rankpinigių funkcijų egzistavimo faktą: „<...> pinigų suma <...> pripažįstama rankpinigiais tik tada, kai šalys rankpinigių perdavimo momentu suprato (ir tinkamai įformino), kokias funkcijas turi atlikti perduodama rankpinigių suma. Jei kurios nors iš funkcijų <...> šalys nenumatė (tinkamai neįformino), tai perduotos <...> sumos negalima laikyti rankpinigiais“.

Kalbant apie tinkamą rankpinigių įforminimą, svarbu paminėti, kad „susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis“ (CK 6.99 straipsnio 1 dalis). Šio imperatyvaus reikalavimo nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojančiu (CK 6.99 straipsnio 2 dalis).

Avanso sąvoka, priešingai negu rankpinigių, nėra apibrėžta Civilinio kodekso normomis. Avansinis mokėjimas, kaip ir rankpinigiai, yra kreditoriui mokėtinos sumos dalis, taigi avansas taip pat atlieka mokėjimo funkciją. Be to, avansas gali atlikti ir įrodomąją funkciją, tačiau „niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais, o šalis, gavusi avansą, jokiomis aplinkybėmis neturi jo grąžinti dvigubai (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, 43 kat.). Tai yra esminis rankpinigių ir avanso skirtumas.

Terminai, kuriuos sutarties šalys vartoja sudaromose sutartyse, neturi įtakos šalių teisinių santykių kvalifikavimui, jeigu konkrečios sutarties terminologija neatitinka tikrojo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Pavyzdžiui, preliminariojoje obuolių pirkimo–pardavimo sutartyje numatyti rankpinigiai nebus laikomi rankpinigiais teisine prasme, nes pagal sutartį, kurios objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas ateityje, mokamos pinigų sumos neatlieka mokėjimo funkcijos, t. y. tokia sutartimi nėra sukuriama mokėjimo–atsiskaitymo prievolė (CK 6.98 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad „rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis“). Minėta pinigų suma bus laikoma avansu (manau, kad avansiniai mokėjimai pagal preliminariąją sutartį neatitinka preliminariosios sutarties esmės, nes avansas paprastai atlieka atsiskaitymo funkciją; mokėjimų (įskaitant avansą) pagal preliminariąją sutartį klausimas kelia daug diskusijų teisinėje doktrinoje, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, dėl savo nenuoseklumo šiuo klausimu, įneša papildomos sumaišties).

Diskusijų gali kilti ir dėl toje pačioje CK 6.98 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvo, kuriuo yra nustatoma, kad „rankpinigiais negali būti užtikrinama <...> sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma“. Ar tai reiškia, kad sutartis, kuriai pagal įstatymus nėra privaloma notarinė forma, tačiau notarinė forma yra pasirenkama sutarties šalių susitarimu, gali būti užtikrinama rankpinigiais? Argumentai, kad sutarties, kuriai įstatymai numato privalomą notarinę formą nėra tol, kol ji nėra patvirtinama notariškai (CK 6.181 straipsnio 4 dalis), ir dėl šios priežasties rankpinigiai, prarasdami savo įrodomąją funkciją, negali būti numatyti tokioje sutartyje, neįtikina.

Kitu diskusijų objektu gali būti rankpinigių dydis, kurį įstatymų leidėjas palieka nustatyti sutarties šalims. Įsivaizduokite situaciją, kai pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią perkamo daikto kaina yra 1 000 litų, užtikrinama 900 dydžio rankpinigių suma. Ar dviguba, t. y. 1 800 litų rankpinigių suma, kuri pirkėjui yra mokama tokios sutarties nevykdymo atveju, negali būti pripažinta nepagrįstai didele, viršijančia minimalius pirkėjo nuostolius ir laikoma piktnaudžiavimu pirkėjo teise į dvigubą rankpinigių sumos sumokėjimą (nes sutartinius įsipareigojimus pažeidęs pardavėjas privalo pirkėjui sumokėti sumą, kuri nedaug tesiskiria nuo pagal tokią sutartį perkamo daikto kainos)? Tokia argumentacija gali būti pripažinta pagrįsta, todėl sutarties šalys, susitardamos dėl rankpinigių dydžio, turi tinkamai įvertinti ir atsižvelgti į bendrą sutarties kainą, galimą minimalių nuostolių dydį, protingumo, sąžiningumo ir sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principus.

Kita sutarties šalių dažnai vartojama sąvoka, kai yra ketinama užtikrinti sutarties vykdymą – užstatas. Užstatas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, nėra reglamentuotas Civiliniame kodekse, tačiau nebaigtinis CK 6.70 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas nedraudžia sutarties šalims susitarti dėl kitokio, įstatyme nenumatyto, prievolių įvykdymo užtikrinimo. Kai sutarčiai užtikrinti mokama pinigų suma šalių yra laikoma užstatu, užstatui mutatis mutandis gali būti taikomos įkeitimo institutą reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013). Vis dėlto, manau, kad piniginio užstato ir įkeitimo sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai, nes pinigai, kurie pagal Civilinio kodekso nuostatas nėra priskiriami daiktams, yra laikomi kilnojamuoju turtu, o CK 4.198 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas“. Taigi, priešingai negu rankpinigiai arba avansas, piniginis užstatas neatlieka mokėjimo funkcijos (užstatas nėra kreditoriui pagal sutartį mokėtinos pinigų sumos dalis), tačiau užstato pateikimu gali būti įrodinėjamas pagrindinės prievolės egzistavimas (įrodomoji funkcija). Vis dėlto, pagrindinė užstato funkcija – užtikrinamoji. Kitaip negu rankpinigių atveju, performuluojant CK 4.198 straipsnio 4 dalį, galima teigti, kad skolininkui neįvykdžius piniginiu užstatu užtikrintos prievolės, užstato turėtojas turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš užstatytų lėšų pirmiau už kitus kreditorius. Turint omenyje, kad anksčiau nurodytoje normoje yra minima daiktų sąvoka, daiktų ir pinigų, kaip civilinių teisių objektų, santykio klausimas, kai yra lyginami arba tapatinami piniginio užstato ir piniginio įkeitimo institutai, lieka atviras.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą