Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2014 m. gegužės 5 d.

Mažyčių espresso skimbčiojimas ir kiti šiaurės rytų Italijos veidai

Viena nakvynė Čekijoje (malonaus veido, čekiškai santūrus ir ne itin kalbus vyriškis rytais visuomet vaišina aplink mažytį viešbutuką žolę beknabinėjančių vištų kiaušinių omletu; ryškios saulės spalvos omletas, šalia taupiai atpjauti lygiai trys agurkų ir lygiai trys pomidorų griežinėliai – tai visas jau septynerius metus nesikeičiantis pusryčių meniu. Gerai iškeptas, puikios spalvos ir skonio pusryčių karalius atperka šykštų garnyrą, believe me) ir kitos dienos vakarą jau šypsausi Alpėms. Benvenuti in Italia!
Vėlyvo il Risorgimento dėka, kiekvienas Italijos regionas turi tik jam būdingą ryškią spalvą. Tai tarsi dvidešimt atskirų valstybių, kurias vienija ne tik teisingas požiūris į maistą, ekspresyvi emocijų raiška ir meilė gyvenimui.

Italai – tikri estetai. Pastatų sienas puošia atskiras istorijas pasakojantys meno kūriniai. Net atokiose mažų kaimelių gatvelėse būtų sunku rasti langą be žydinčių gėlių. Daug dėmesio skiriama detalėms. Interjere dominuoja sunkūs medžio masyvo baldai. Išskirtinis dėmesys skiriamas kokybei ir estetikai. Visose gyvenimo srityse. Kokybiškas bendravimas, kokybiški ir gražūs daiktai, kokybiškas maistas. Geriau ne daug, geriau skoningai, su saiku, tačiau tikro, išgryninto skonio, kvapo ir jausmo. Kai Veneto regione ant kalno stūksančiame pasakų miestelyje suleidi dantis į sumuštinį, kuriame tėra kumpis ir sūris, staiga supranti, kad sugadinti šį tikrą skonį baisiu netikro majonezo, netikrų garstyčių ir netikro pomidorų padažo plakiniu, kuriuo mūsų šalyje yra taškomasi visur, būtų viena didžiųjų nuodėmių. Geriems dalykams nereikia padažų. Turiu omenyje šiaurės rytų Italijos gyvenvietes, kur keliautojai retai paįvairina ir taip įvairų ir spalvingą vietinių gyvenimą. Lyginti Italiją su Roma, Venecija, Milanu arba kitais didžiaisiais regionų miestais yra taip pat neteisinga, kaip sakyti, kad Vilnius yra Lietuva.

Tai tobulo Pinot bianco ir triukšmingos gyvenimo šventės meka, į kurią aš vis nesugebu nuvykti paskutinį kartą.

Tikriausiai tai dėl varpų, kurių gausmas skrieja viršukalnėmis ir sodriu aidu sugrįžta pas tuos, kurie juos girdi. Monotoniškas dinnn–dannn, dinnn–donnn kiekvieną ankstų rytą žadina, tarsi išgydo naujai dienai, ir kiekvieną vakarą iš kalnų į širdis sugrįžta kaip malda.

Gal tai dėl daugybės mažyčių espresso puodelių skimbčiojimo į mažytes lėkštutes. Jaukūs puodelių šokio garsai kiekvieną rytą atsklinda į mano langus. Kartu su rytinių bandelių kvapu ir garsiais vietinių pokalbiais. Tokiais Italijos rytais mažų kavinukių lauko ir vidaus staliukai nusikloja laikraščiais, kurių mirguliuojančios antraštės tampa audringų rytinių diskusijų tema. Nei viena Friuli–Venezia Giulia regione esanti gyva būtybė nelieka nepasveikinta su nauja diena. Senose gatvelėse rytinį teisingos kavos kvapų ir bažnytėlių varpų gausmo mišinį toliau pildo daugybė garsių ir nuoširdžių Ciao! arba friulietiškųjų Mandi! Triukšmingi pusryčiai, garbės žodis! Tarsi to būtų maža, vėliau ima vertis vietos krautuvėlių vitrinos, durys ir gatvės ima klegėti kaip krykštaujantys vaikai.

Gal visa tai dėl nuoširdžiai atviro vietinių smalsumo ir rūpesčio kitais. Gatvelėse niekas nepraslys nepastebėtas, kiekvienas bus užkalbintas. Nepasinerti į pokalbį čia nepavyks. Kalbos barjeras? Nejuokaukite. Tai ne kliūtis. Ar kada nors teko valandų valandas bendrauti su žmogumi, kurio kalbos nemokate? Tose gatvelėse tai ne įmanoma, tai – paprasta. Kūno kalba, akių kontaktas ir vienas kitas tarptautinis žodis – viskas, ko reikia bendravimui, kai esi atviras kitiems. Ir sau.

Jaukiame bičiulio Aldo albergo kiemelyje auga maži, sultingi pomidorai. Tiesiog čia pat, prie durų. Ten viskas vyksta čia pat, arti, nuoširdžiai ir gyvai. Kol įdienojus neužsidaro sunkios medinės langinės, kol nenuščiūva miesteliai, kol nuo vidurdienio karščio nepasislepia už storų, gilią istoriją menančių sienų. Vakare šurmulys atgis ir nudažys purpurinį orą džiaugsmu gyventi. Carpe diem!

Galbūt tai dėl tų žalių ir neaprėpiamų kukurūzų laukų. Gal dėl tvarkingai surikiuotų vynuogynų. Gal dėl neramiai po mažus ir didelius akmenis besipliuškenančios Tagliamento, kuri vietomis pavirsta šniokščiančia ir nuo vasaros karščių gaivinančia banga. Ledinis ir it krištolas skaidrus kalnų upės vanduo rodos net sielą nuskaidrina, kai įbrendi.

Gal tai dėl skambančių vakarų, kai kiekviena kavinukė vėl prisipildo emocingų šūksnių ir nuoširdžių pokalbių su balto vyno sklidinomis taurėmis rankose, o vietiniai senjorai, kaip ir kiekvieną vakarą, papsėdami storais cigarais susirenka prie staliukų dar vienam kortų žaidimui.

Žaidimas tęsis ilgai. Audringi pašnekesiai ir juokas nurims tik po vidurnakčio. O ryte vėl aidės varpai ir skimbčios espresso.

Tiesa, iš griuvėsių pakilusios Gemona del Friuli senamiestyje ant kalno rasite pačių skaniausių ledų, o kalno papėdėje, picerijoje prie pat Cafe Dante, kepamos penkių žvaigždučių picos.

Jeigu lankysitės, parvežkite šypsenų į Lietuvą. Čia jų dažnai pritrūksta.













































Komentarų nėra :

Rašyti komentarą